Facebook Image
Pirmadienis, 04 spalio 2021 18:49

Ses. Viktorija Voidogaitė: mažinti susipriešinimą žiūrint į Jėzų (2021 10 04)

Pastaraisiais metais tebesiplečia sąrašas temų, dėl kurių visuomenė ir net tikinčiųjų bendruomenė tarsi dalinasi pusiau į skirtingas barikadų puses. Tačiau kurioje nesutariančiųjų barikadų pusėje turėtų laikytis dvasininkai ir vienuoliai? Ar kalbėjimosi stoka gali būti viena iš susipriešinimo priežasčių? Galiausiai kodėl Bažnyčioje vis dar gausu temų, kuriomis kalbėti garsiai – nepatogu? Apie tai ir teiravausi Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos sesers Viktorijos Voidogaitės.


Nevengiate tiesmukai pasisakyti tikintiesiems rūpimais klausimais. Ar Jums yra tekę dėl to sulaukti kritikos? Jei taip, kaip manote, ar tokia kritika – pagrįsta?

Matyt, yra įprasta, kad vienuoliai, kunigai visais klausimais tarsi išlaiko neutralitetą. Ir tai iš esmės yra teisinga, nes tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje esančiam žmogui vienuolis ir kunigas turi būti prieinami. Kita vertus, tokiu būdu pašvęstieji tarytum patenka į tokią situaciją, kurioje jie patys nemąsto. O jeigu ir mąsto, tai garsiai nepasisako. O tie, kurie pasisako, manoma, kad arba yra tiesmuki, arba kalba turėdami tikslą inicijuoti pokytį.

Visgi manau, kad aiškios pozicijos neturėjimas iš esmės atima iš Bažnyčios galią pasakyti svarbius dalykus. Pavyzdžiui, kalbėdami apie prieglobsčio prašytojus, galime ilgai svarstyti hibridinio karo problemą teoriškai, bet juk turime konkrečius mūsų valstybės sieną kirtusius žmones. Ilgą laiką ir ganytojai tylėjo, galvodami, kaip geriau išreikšti savo poziciją (tai nereiškia, kad jie jos neturėjo). O tuo tarpu paprasta pieška (pėstininkas) gali pasakyti – suprantu, kad visi mąstote, tačiau aš skaičiau Evangeliją, joje buvo parašyta: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40) arba „buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte“ (Mt 25, 35).

Taigi, manau, kad kiekvienas dvasininkas, vienuolis ar krikščionis turėtų būti pasiekiamas, bet kartu ir ištikimas Evangelijai. Pasiekiamumas nereiškia pataikavimo. Ten, kur yra blogis, išnaudojimas ir netiesa, reikia pasakyti tiesą, net jeigu dėl to ir rizikuoji gauti per snapą.

Tačiau galima pastebėti, kad Jūsų cituotos Evangelijos eilutės gali būti (ir yra) pašvęstųjų interpretuojamos kardinaliai skirtingai. Pavyzdžiui, buvo raginama rodyti meilę artimui padedant prieglobsčio prašantiesiems pasiekti kitas Europos šalis. Natūraliai kyla klausimas – kieno žodžiais tuomet tikėti, kaip interpretuoti Evangeliją?

Visada labai lengva kalbėti, kol nesutinki konkretaus žmogaus su savo problema ir su... savo alkiu. Alkis nėra niekaip interpretuojamas, ir, kai Evangelijoje parašyta: „Buvau išalkęs“, tai ir reiškia, kad buvau išalkęs. Mes kalbame apie bazinius žmogaus poreikius. Kai ateina svečias, praeivis ar žmogus, kuris tiesiog užklydo į mano namus, aišku, galiu žiūrėti į jį įtariai. Bet taip pat turiu pasiūlyti vandens, jeigu šalta – duoti megztinį. Tai – Evangelija, ir jokių interpretacijų čia nėra.

Situacija labai greitai apsisuka antraip, ir mes pamirštame, kad daugybė mūsų tautiečių prašė prieglobsčio užsienyje. Rašytoja Vanda Juknaitė labai gražiai pasakojo apie kun. Joną Juraitį, kuris stovėjo prie valstybės sienos ir sakė akimis paprašęs, kad būtų įleistas. Prieglobsčio prašytojas pirmiausia yra žmogus, ir aš turiu jį žmogiškai priimti, nes kažkada juk mano artimuosius priėmė taip pat. Galiausiai kas žino, galbūt tie žmonės, kuriuos dabar priimame, laikui pasikeitus priims mus.

O kaip manote, kodėl Bažnyčioje vis dar gausu temų, kuriomis kalbėti garsiai – nepatogu? Esame Katalikų Bažnyčios nariai, viena šeima. Atrodo, būtų sąžininga, kad šeimos nariai apie šeimoje kylančias problemas ar klausimus žinotų.

Bažnyčia kaip ir pasisako, bet ji – kaip didelis, lėtas dramblys. Tai didelė labai įvairių žmonių bendruomenė, kurios tikslas iš esmės – eiti ir skelbti Evangeliją. Atrodytų, toks paprastas dalykas, o mes jį pamirštame ir užsiimame vadybos dalykais tam, kad bendruomenė gerai funkcionuotų. Jeigu kam nors trūksta žinios iš vietos vyskupų arba pamirštame, kas Evangelijoje parašyta, visada galima atsisukti į popiežių Pranciškų.

Vietinės, lokalios problemos mums atrodo labai didelės, bet daugybę amžių Bažnyčia susiduria su tais pačiais klausimais. Pažvelgus į Bažnyčios istoriją, buvo ir pandemijų, karų, marų – visa tai vyko. O krikščionys pirmieji ėjo tarnauti vargšams, sergantiems ir stokojantiems. Atsakymai į kylančius klausimus jau yra, tiesiog mes kiekvieną kartą bandome į juos atsakyti iš naujo. Lygiai taip pat ir nauja karta ieškos savų būdų į juos atsakyti.

Taigi, atsisukame į Bažnyčios istoriją, į Evangeliją, pasižiūrime į vyriausiąjį ganytoją ir elkimės kaip suaugę žmonės, o ne kaip maži vaikai, kuriuos turi pavedėti tėtis. Man atrodo, kad tokių sąmoningų pasirinkimų akivaizdoje išryškėjo mūsų krikščioniška branda. O tų, kurie dar tebebręsta, nereikia badyti pirštais. Tam dideliam, lėtam drambliui sukantis galiausiai iš paskos atsivilks ir uodega – tik reikia turėti vilties ir, gyvenant evangeliniais principais, krypti į Kristų.

Sakydama – jaunesnius, tikriausiai turėjote omenyje ne amžių?

Visaip. Auga nauja, tikrai nuostabi vaikų karta. Taip pat auga ir ką tik įtikėjusių žmonių būrys, jiems viskas nauja. Vieni bando gyvenimą derinti pagal Evangeliją, ir tai sunkiai sekasi, jie tik pamažu pasirenka sekimą Kristumi. Kiti, dar vaikystėje išmokę vyskupo Kazimiero Paltaroko „Katekizmą“, ir pasiliko jame.

Kiekvienas esame atsakingas už savo krikščioniško gyvenimo ugdymą. Tačiau jei gavau šią dovaną, skyriau laiko jos puoselėjimui, turėjau gerų mokytojų, tai negaliu su panieka žiūrėti į tuos, kurie viso to neturėjo. Toks požiūris tik skaldo, supriešina, jis nekuria nei dialogo, nei meilės, bendrystės. Kaip sakoma, kai nebrandus žmogus šūkauja, brandus – patyli ir... veikia. Jeigu dialogas – nebeįmanomas, tada galima daryti meilės darbus.

Išties žmonės dalinasi neprisimenantys kito tokio visuomenės ir tikinčiųjų bendruomenės susipriešinimo. Ar kalbėjimo(si) stoka galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl nebemokame vieni su kitais komunikuoti ir ieškoti vienybėn vedančių taškų?

Karantino metu išmokome gyventi socialiniuose tinkluose dar labiau negu iki pandemijos. Ir visa tai, kas vyksta feisbuke, mums atrodo labai reikšminga. Bet pažiūrėkite, tie patys žmonės, kurie nesuvaldo emocijų socialiniame tinkle, galiausiai susitikus akis į akį bendrauja visai kitaip. Gyvas susitikimas daug išsprendžia, nes žiūrėdamas žmogui į akis supranti, kad priešais tave – žmogus. Tai nėra tiesiog patogus įrašas įniršiui išlieti. Todėl feisbuko aš nebūčiau linkusi laikyti tikrovės atspindžiu, tai greičiau jau mūsų jausmų netvarkos, tam tikrų įtampų ir nerimo išraiška.

Kai kalbame apie vienybę Bažnyčioje, aš vis grįžtu prie tos Evangelijos, kuri niekam neįdomi (juokiasi). Nė vienas apaštalas nebuvo panašus į kitą. Tai reikia suprasti, aš ir sau tai primenu, kad tos apaštalų kompanijos vienybė yra Jėzuje Kristuje. Todėl mažinti susiskaldymą galime ne vieni kitus unifikuodami – „tu mąstyk kaip aš, nes mes abu krikščionys“ – bet žiūrėdami į Jėzų Kristų. Mano pozicija yra vienokia, tavo – kitokia, nes abu esame krikščionys, tai pasimelskime ir pasikalbėkime apie maldoje permąstytus dalykus.

O jeigu Evangelija ir Bažnyčios doktrina yra naudojamos kaip priemonė pasiekti savus tikslus, tai yra manipuliacija. Ją svarbu atskirti ir pagarbiai atsitraukti. Manau, kad tų, kurie pasinaudoja tuo, kas man yra brangu, neverta auklėti, tai yra jų ir Dievo reikalas. Kita vertus, svarbu nebendradarbiauti, nes netikęs medis neduos gerų vaisių.

Turime neleisti, kad manipuliacijos sugriautų mūsų bendruomenės atvirumą, kad nenukryptume nuo misijos. Kai pasitraukiame nuo Evangelijos skelbimo ir pasiduodame ideologijų kovai – mes, kaip krikščionys, prarandame savo užduotį. Mums reikia gyventi krikščionišką gyvenimą, prisiminti Evangeliją, savo misiją ir daryti tai, ką turime daryti. Jeigu nebus ideologijai pasiduodančių sekėjų, ideologijos neturės iš ko gyventi ir niekuo nemaitinamos žlugs.

Įžvalgos, kuriomis dalinatės – įdomios ir... nepatogios. Ką tik išleista knyga „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“, kurios viršelyje esate vaizduojama pasipuošusi abitu ir raudonais kerzais. Atrodo, jis sufleruoja, kad ir knygoje taip pat galime tikėtis nepatogių temų?

Viršelyje esu ne aš, o Ūlos Šveikauskaitės piešinys. Bet galvoju, kad ji piešė mane. Kai kalbėjomės su knygos leidyba besirūpinančia kūrybine grupe, jie sakė norintys ženklo, kuris atskleistų knygos kitoniškumą. Kai knygos viršelį pamatė didesnė auditorija žmonių, atsirado daug interpretacijų, sako, gal čia – popiežiaus batai? Kiekvienas interpretavo savaip. Beje, panašios spalvos batus gavau dovanų, tai dabar jau iš tikrųjų turiu raudonus kerzus! Jie labai gerai tiks prie abito, žiemą viskas būna vienos – purvo – spalvos.

Knyga yra sudaryta iš tekstų, kuriuos rašiau kelerius metus. Dauguma jų publikuoti feisbuke ir skaityti mano draugų. O leidykla pasiūlė juos surinkti ir išleisti knygą. Nesitikėjau, kad ši knyga bus išleista, mane teko ilgai įkalbinėti. Bet ji leidžiama, ir aš ją jau pamilstu... Jeigu žmonėms patinka – gerai. Bet į šią knygą žiūriu kitaip nei į „Knygą Mažutėliams“. Į pastarosios pasirodymą įdėjau daug pastangų, o čia – tekstų rinkinys.

Pastarojo mūsų pokalbio metu išdavėte savo laiko planavimo sėkmės paslaptį. Sakėte, kad nescrollinimas telefone padeda suderinti įsipareigojimus bendruomenėje su doktorantūros studijomis, darbu katalikiškame vaikų darželyje „Mažutėliams“ ir kitomis tarnystėmis. Kokius tikslus esate išsikėlusi ateinantiems mokslo metams? Kokius kalnus planuojate versti?

Kiekviena diena man yra kalnas. Stengiuosi išlikti maža ir gyventi šia diena. Aišku, yra metų planas, į kurį turi tilpti vadovavimas vaikų darželiui, doktorantūros studijos, dėstymas, rekolekcijos vyrams, moterims, šeimoms... Bandome viską sutalpinti, bet aš gi nesu viena. Esu su sesėmis, ir mes susiplanuojame taip, kaip galėtume viena kitai padėti. Tai, matyt, ta bendruomenės jėga ir padeda planuoti laiką – ir rankų daugiau yra, ir į bendrą tikslą eiti paprasčiau.

Kiekvieną dieną gyvenu čia ir dabar, turiu dienos ir mėnesio uždavinius. Kartais jie nepavyksta – nieko tokio. Dievas juk taip pat turi planą, reikia leisti pasireikšti ir Jam. Taip kiekvieną dieną su Juo kalbantis – po vieną žingsnelį. Tai yra vienintelis būdas gyventi, neišsipūsti kaip balionui, nepasiduoti puikybei, tuštybei. Tiesiog prisiminti bazinius dalykus, kad mes be Dievo – nieko negalime. O tai, ką Jis mums davė, reikia labai gerai įdarbinti, nes ši diena gali būti paskutinė.

Kartais man sako – gyveni taip, kad atrodo, jau rytoj iškeliausi. Bet juk taip tikrai gali atsitikti! Gyvenu kaip paskutinę dieną. Tai labai padeda gyventi neįsivaizduojant, kad darau kažką tokio.

(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)

Skaityti 156 kartai