Facebook Image
Pirmadienis, 02 lapkričio 2020 18:35

Tiberiados brolis Egidijus: „Pradėti iš naujo nuo Kristaus“ (2020 11 02)

„Esame kaimo vienuoliai. Užsiimame žemės ūkiu, auginame bulves, turime sodą, daržą, laikome gyvulius, bites. Negyvenam kaip miestiečiai kaime. O mūsų gyvenimui ritmą užduoda malda: šeši stabtelėjimai dienos eigoje, kai meldžiamės giedodami, tyloje ar dalyvaudami šv. Mišiose“, – sako Tiberiados brolis kun. Egidijus. Iš Belgijos kilęs pašnekovas buvo vienas iš keturių brolių, beveik prieš dvidešimt metų atvykusių į rytų Aukštaitijoje, Zarasų rajone, esantį Baltriškių kaimą kurti Tiberiados bendruomenės.


Tiberiados vienuolynas yra gana jaunas, Belgijoje jis buvo įkurtas 1979-aisiais metais. Brolis Egidijus pasakoja, kad bendruomenė Izraelyje tyvuliuojančio ežero vardu buvo pavadinta dėl bendruomenės įkūrėjui broliui Morkui labai patikusio Evangelijos pasakojimo apie Jėzaus ėjimą vandeniu. Jėzus nuramina išsigandusius mokinius sakydamas: „Čia aš, nebijokite“ ir pakviečia Petrą žengti vandeniu jo link. Petras pradžioje vandeniu žengia sėkmingai, bet vos išsigąsta – ima skęsti. „Broliui Markui tai buvo labai gražus pasitikėjimo pavyzdys. Kai žiūriu į Jėzų – tuomet einu vandeniu, o kai žiūriu į savo kojas – grimztu. Po to pamatėm, kad aplink tą ežerą daug gražių dalykų vyksta, Jėzus daug stebuklų padaro. Tai ta vieta, kur Jėzus pašaukė savo apaštalus, juos parengė ir išsiuntė į misiją. Toks yra ir mūsų bendruomenės siekis: rengti apaštalus, kurie eis skelbti Gerosios Naujienos“, – sako Tiberiados bendruomenės brolis. Šią Evangelijos vietą broliams ir atvykusiems svečiams nuolat primena ir neįprastas valties formos altorius. Tokį galima išvysti tiek Lietuvoje, tiek Belgijoje įsikūrusių bendruomenių maldos namuose. „Visi esame viename laive ir kartais plaukiame per audras. Gali atrodyti, kad ta valtis skęsta, bet Viešpats yra su mumis“, – teigia jis.

Brolis Egidijus prieš atvykdamas į Lietuvą pirmą kartą sako nemažai apie ją žinojęs iš nuogirdų. Apie šią Baltijos valstybę jam papasakodavo vasaromis čia lankydavęsis bendruomenės brolis Juozapas, o vėliau ir kurį laiką Belgijos brolių bendruomenėje gyvenęs lietuvis. Po 4–5 metų, praleistų Tiberiados vienuolyne Belgijoje, bendruomenės įkūrėjas pasiūlė broliui Egidijui keliauti į Lietuvą: „Priėmiau pasiūlymą entuziastingai, pradėjau mokytis kalbos ir po pusantrų metų atvažiavau gyventi čia.“

Pašnekovas dalijasi, kad Lietuvoje jam didelį įspūdį darė gamtos natūralumas. Stebino tai, kad čia gausu žmogaus nepaliestos gamtos: miškų, ežerų, pelkių. Taip pat įspūdį paliko ir žmonių svetingumas, čia buvo juntamas dvasinio gyvenimo ilgesys. Galiausiai buvo džiugu atrasti gražią šalies istoriją: „Skausmingą, bet kartu liudijančią lietuvių tautos ištvermę ir kilniaširdiškumą. Toli gražu ne visi pasidavė Sovietų Sąjungos spaudimui“, – sakė brolis Egidijus.

Iššūkių įsikuriant Baltriškėse broliams netrūko. Pastatus reikėjo remontuoti iš pagrindų, o tai užėmė daug laiko ir kainavo nemažai jėgų. Taip pat reikėjo prisitaikyti prie vietinės kultūros, sąmoningai nekurti jokių išankstinių planų, o visų pirma paklausti čionykščių gyventojų: kuo broliai galėtų būti naudingi? Kaip evangelizuoti lietuvius? Kokie čia gyvenančių žmonių poreikiai? Brolis Egidijus pastebi, kad gyvenimo pradžia naujoje šalyje gali būti lyginama su kūdikyste: visko tenka mokytis iš naujo. Be to, jis prisimena, kad pradžioje iš tiesų viską matė tarsi įsimylėjėlis, pro rožinius akinius, ir tik vėliau ėmė matyti šalyje egzistuojančias problemas. Visgi brolis tikina nejaučiantis nostalgijos Belgijai, nors ten gyvenančių artimųjų jis pasiilgsta: „Ypač dabar, kai pandemija, sunku ten [į Belgiją] nuvažiuoti, nes reikia karantinuotis. Dažniau skambiname vieni kitiems. Bet jau dvidešimt metų čia gyvenu, baigiu įsišaknyti. Mano gyvenimas, draugai dabar yra čia“.

Anot brolio Egidijaus, Tiberiados bendruomenės brolių dienotvarkę galima trumpai apibūdinti taip: darbas, malda ir evangelizacija. Broliai mielai atsiliepia į kvietimą atvykti į mokyklas. Ir patys laukia atvykstančių svečių: vaikams, jaunimui bei šeimoms organizuoja stovyklas, renginius. Paklaustas, kuo dažniausiai jaunuoliai domisi, turėdami progą pasikalbėti su broliais, pašnekovas sakė: „Priklausomai nuo tikėjimo lygio. Sakyčiau, pradedantieji visada nustemba, kad vienuoliai neturi žmonos, šeimos. Užduoda klausimus konkrečiai apie mūsų gyvenimą, nes juos nustebina, kaip gali vyrai gyventi kartu kažkur kaime, tiek daug melstis. O tie, kurie yra daugiau pažengę tikėjime, užduoda daugiau klausimų apie maldą, apie Dievo žodį. Pavyzdžiui, kaip suprasti Dievo žiaurumą Senajame Testamente? Kaip išgyventi gražią meilės istoriją ir būti ištikimam visą gyvenimą? Kokia Dievo valia arba kaip atrasti savo pašaukimą? Kaip atrasti savo talentus? Kaip atleisti?“

Brolis Egidijus sako, kad ir vienuoliai turi ko pasimokyti iš atvykstančiųjų pasisvečiuoti. Iš vaikų – džiaugsmo, paprastumo ir atvirumo. Iš jaunimo – uolumo ir unikalumo, o iš atvykstančių šeimų – gyvenimo negailint jėgų ir pastangų. „Mes, kurie neturime šeimos, galime greitai tapti viengungiais – gyventi savo patogumui. Kai matau jaunas šeimas su mažais vaikais, jie man yra paskata nepasiduoti tingumui, netapti viengungiu, prisirišusiu prie savo įpročių, auginti atvirumą ir dosnumą.“

Ar tiesa, kad tikėjimas užima mažiau vietos šiuolaikinio jaunuolio gyvenime, nei anksčiau? Tiberiados bendruomenės brolis Egidijus sako: „Nenoriu būti pesimistas, bet tai yra faktas“. Pasak jo, taip yra dėl daugybės priežasčių. Viena iš jų – tai skelbėjų ir gerų pavyzdžių trūkumas: „Jie [jaunuoliai] kartais mato nelinksmą Bažnyčią ir nelinksmus kunigus, vienuolius. Kai Bažnyčiai trūksta vilties, džiaugsmo, jie nenori ten eiti“. Kaip dar vieną priežastį brolis įvardija pernelyg didelį žmones supantį informacinį triukšmą ir tylos baimę: „Tam, kad atrastume Dievą, reikia tylos. Telefonai, kompiuteriai – tai nuolatinis triukšmo fonas. Man atrodo, kad tas šurmulys atbukina žmones“, – sako brolis Egidijus. Tad kaip gyvenime patirti daugiau tylos? Anot pašnekovo, ją reikia pasirinkti sąmoningai: „Tyla nėra lengva. Kai tavo viduje chaosas, tyla yra skaudi. Ji yra kvietimas savo vidų sutvarkyti, atsakyti į svarbiausius egzistencinius klausimus. Nenutildęs savyje pasaulio triukšmo, neatrasiu Dievo“. Brolis pastebi, kad, jeigu anksčiau pasninkas buvo siejamas su maisto ribojimu, tai šiandien didesnis iššūkis gyventi be nuolatinio informacinio triukšmo. Anot jo, tai nereiškia atsisakyti informacinių technologijų visiškai, tačiau apriboti jų naudojimą yra būtina: „Tam, kad gyventume krikščionišką dvasinį gyvenimą, reikia gyventi vidinį gyvenimą, turėti ryšį su savimi, galimybę mąstyti ir kelti klausimus. O jeigu tavo galva neveikia, tai ir širdis gali neveikti“. Brolis sako pastebintis, kad ir pats greitai tokiam triukšmui pasiduoda, todėl sako, jog būtina nusistatyti labai aiškias ribas: kada ir kiek laiko praleisti naršant internete.

Tiberiados brolis taip pat pasidalijo šiuo metu skaitantis knygą apie šv. Teresėlę savo gimtąja prancūzų kalba: „Teresėlė yra labai kieta. Ji primena esmę, kad turime Dievą, kuris mus myli, kuris be galo gailestingas, ir mes kaip vaikai turim pasitikėti juo, pasikliauti jo malone. Tai yra paprasta ir galinga tuo pačiu metu“. Jis pastebi, kad tikintieji neretai galvoja, kad krikščionybė – tai moralė. Tačiau esminus dalykas, anot jo, yra mūsų santykis su Dievu: „Jeigu manome, kad katalikai yra tie, kurie prieš abortą, prieš eutanaziją ir už ką nors kita, tai nepagauname kampo. Iš tiesų esmė yra Jėzus Kristus. Svarbu pastatyti savo gyvenimą ant jo pamato. Man atrodo, kad mes, katalikai, turime pradėti iš naujo nuo Kristaus. Kitaip visiškai nusivažiuojame. Vienuolynas ir yra vieta, kur bandome pradėti nuo Kristaus“.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

Skaityti 24 kartai