Spausdinti šį puslapį
Šeštadienis, 13 Balandis 2019 22:34

Penktoji gavėnios meditacija. Kryžius (2019 04 13)

Penktadienio rytą, 2019 m. balandžio 12-ąją, dalyvaujant popiežiui Pranciškui ir Romos kurijos vyresniesiems, Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. perskaitė penktąją gavėnios meditaciją, kurios centre yra Jėzaus Kristaus Kryžiaus slėpinys. Kodėl Dievas pasirinko kryžiaus kelią?


Pirmiausia t. Cantalamessa atkreipė dėmesį į dvi žvilgsnio į Jėzų perspektyvas Naujajame Testamente – Jono ir Pauliaus – kurias suprantant daug dalykų tampa aiškesni.

Jonas suvokia Jėzų iš Įsikūnijimo perspektyvos. Žodis, tapęs Kūnu, yra didžiausias gyvojo Dievo apreiškimas. Išganymo raktas yra pripažinimas, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, kuris atėjo kūne. Visa ko centre yra Jėzaus, žmogaus ir tuo pat metu Dievo, asmuo.

Šie Jono akcentai tampa ryškūs, kai juos palyginame su Pauliaus. Pauliaus dėmesio centre yra ne tiek Kristaus asmuo, kiek Jo išganingas veikimas, jo velykinis mirties ir prisikėlimo slėpinys. Būsime išganyti, jei tikėsime į Jėzų, „paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti“, rašo Paulius romiečiams. Pagrindinis įvykis Pauliui yra ne Įsikūnijimas, bet Velykos.

Tačiau, perspėjo t. Cantalamessa, fatališkai suklystume, jei šias dvi perspektyvas supriešintume. Jos papildo viena kitą. Vienai perspektyvai reikia kitos. Jėzaus Įsikūnijimas yra dėl Velykų, o pauliškasis Velykų slėpinio suvokimas suponuoja ir remiasi Įsikūnijimu. Kad Kristaus auka nuteisintų, Jis turėjo būti ne bet kas, o Dievas.

Įsikūnijimas ir Velykos yra du to paties slėpinio poliai, kurie atspindi tikėjimo į Jėzų istorinį kelią jau po Velykų. Jonas po Prisikėlimo stengiasi pasiekti Jėzaus slėpinio pradžią. Tuo jo Evangelijos pradžia skiriasi nuo kitų trijų. Šis dėmesio perkėlimas paaiškinamas tuo, kad tikėjimas pradėjo kontaktuoti su graikų kultūra ir dėl to pradėta mąstyti ne tiek apie istorinį, kiek apie ontologinį matmenį. Ne tiek apie faktus ir įvykių eigą, kiek apie jų pagrindimą, jų pamatą. Be to, reikėjo polemizuoti su pirmosiomis erezijomis, kurios abejojo Įsikūnijimu. Vėlesniais amžiais susikristalizavusi Jėzaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių dogma rėmėsi beveik išskirtinai Jono požiūriu į Žodį, tapusį Kūnu.

Jono ir Pauliaus perspektyvos buvo sulietos Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime, tuo pat metu išlaikydamos savo atspalvius. Tai tarsi dvi didelės upės, kurių vandenys, ir susilieję į vieną upę, išlaiko savo spalvą, palygino t. Cantalamessa. Ir, pasak jo, jei Rytų teologija ir dvasingumas labiau remiasi Jonu, tai Vakarų – Pauliumi.

Ką kryžius reiškia Pauliaus perspektyvoje? Kaip jis pakeitė žmonijos likimą? Galbūt aiškiausiai savo požiūrį Paulius išreiškia laiške korintiečiams (žr. 1 Kor 1, 21–25), kuriame aptaria „atvirkščią“ Dievo veikimą: tai, kas žydams papiktinimas, o graikams kvailystė, tikinčiajam yra galybė ir išmintis.

Pauliaus akimis Dievas ant kryžiaus parodė esąs tas, kas iš tiesų yra, o ne tas, ką žmonės įsivaizdavo Dievą esant. Dievas pirmiausia nėra galybė, bet Meilė, meilė visiems žmonėms, kurios viršūnė buvo kryžius. Romiečiams apaštalas tvirtina, jog „vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 5–6).

Viduramžių teologas iš Bizantijos Mikalojus Cabasilas pažymėjo, jog meilė pirmiausia pasireiškia tuo, kad mylintysis stengiasi dėl mylimojo gėrio, bet dar labiau tuo, kad mylintysis pasiryžta dėl mylimojo ištverti sunkius ir baisius dalykus. Taip ir Dievas, norėdamas parodyti ir dovanoti savo begalinę meilę visiems, išranda būdą apkabinti kančią ir mirtį. Šioje perspektyvoje galime geriau suvokti paradoksą, jog Dievo visagalybė pasireiškė Jo visišku silpnumu ant kryžiaus. Dėl šios priežasties Velykos yra gyvojo Dievo apsireiškimo viršūnė Biblijoje.

Išlieka tiesa, jog Jėzus mirė, kad atpirktų mūsų nuodėmes. Tačiau, anot t. Cantalamessa, galime eiti toliau už šį tradiciškai minimą motyvą. Tai svarbus, tačiau ne galutinis motyvas. Galutinis motyvas yra besąlygiška Dievo meilė.

Bažnyčios velykiniame tikėjime galima išskirti tris žingsnius. Pirma, konstatavimą, kad Jėzus mirė ir prisikėlė. Antra, atsakymą į klausimą „Kodėl mirė, kodėl prisikėlė“? Už mūsų nuodėmes, mūsų nuteisinimui. Tačiau lieka dar vienas klausimas – kas pastūmėjo Dievą tai daryti? „(...) Pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20), – rašo Paulius. „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), – pažymi Jonas. Jų atsakymas yra vienodas.

O koks bus mūsų atsakymas, kai per Didžiosios savaitės liturgiją kontempliuosime ir naujai išgyvensime velykinius įvykius ir slėpinius? T. Cantalamessa palinkėjo, kad tai būtų begalinės ir veltui duodamos Dievo meilės priėmimas tikėjimu, o po to sekimas ja, tampant „nauju žmogumi“, ne vien priimant dovanojamą meilę, bet ir pačiam pradedant ją dovanoti, taip pat tada, kai sunku, kai tenka kentėti. Tai nėra lengva, bet toks yra Kristaus ant kryžiaus pavyzdys. Tegu ir iš mūsų širdžių Didžiąją savaitę išsprūsta Bažnyčios šūksnis: „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“.

„Šventasis Tėve, garbingieji tėvai, broliai ir seserys: gerų ir šventų Velykų“, – linkėjo t. Cantalamessa. 

(RK / Vatican News)

Skaityti 83 kartai