Facebook Image

"Lumen gentium" VI skyriaus komentaras

Dogminės konstitucijos “LUMEN GENTIUM”
VI skyriaus apie vienuolinį gyvenimą komentaras

Paolo Molinari S.J. – Peter Gumpel S. J.

Nepadalytos širdies teologija

1) Tikslios posakio „mylėti Dievą nepadalyta širdimi“ formuluotės nėra nei Senajame, nei Naujajame Testamente. Jis grindžiamas Šv. Pauliaus tekstu (1 Kor 7, 32-34):

Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui.

Susirinkimo doktrininė komisija gerai žinojo, kad kai kurių egzegetų, tarp jų ir katalikų, nuomonės apie šį Pauliaus tekstą sukėlė šiek tiek sumaišties. Kai kurie sakė, kad šį tekstą Paulius parašė klaidingai vildamasis, kad netrukus ateis pasaulio pabaiga. Kiti tvirtina, kad  jo žodžiai atskleidžia socialinį bei kultūrinį mentalitetą, būdingą aplinkai, kurioje jis gyveno, bet neturi išliekančios vertės. Kiti netgi teigia, jog Paulius buvo nusistatęs prieš santuoką, ir tai atsispindėjo jo tekste, kuriame santuoka nepakankamai vertinama.

Visus šiuos ir kitus sunkumus doktrinos komisija pašalino, padedama daugelio žinomų ir gerbiamų šios srities egzegetų. Kadangi dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium aiškiai nurodoma į šį šv. Pauliaus tekstą, pabrėžiant tai, kas šv. Pauliaus mokyme sudaro pašvęstosios skaistybės pagrindą, vadinasi, Komisijos nuomone, šiuo tekstu galima išreikšti tai, ką Susirinkimas norėjo pateikti kaip mokymą apie šį evangelinį patarimą.

2) Norėdami geriau suprasti, ką reiškia posakis „mylėti Dievą nepadalyta širdimi“, siūlome palyginti susituokusiesiems ir Dievui pašvęstiesiems būdingą meilę. Visa tai darysime remdamiesi šv. Pauliaus ir Susirinkimo mokymu.

Vis dėlto, atsižvelgdami į kai kurias po Susirinkimo paskelbtas publikacijas ir pastabas, manome, kad pirmiausia turime pareikšti, jog nepritariame tam tikram aiškinimui, kurį, nors ir turintį šiek tiek tiesos, reikėtų patikslinti, kad jis padėtų atskleisti mums rūpimo posakio prasmę.

Turime omenyje kai kurių autorių pateiktą mokymą apie tai, kad pašauktieji gyventi pašvęstosios skaistybės gyvenimą turi mylėti Dievą tiesiogiai, t. y. be kūrinių tarpininkavimo ir, visų pirma, apeidami tarpininkaujančią meilės kitoms žmogiškosioms būtybėms patirtį. Toks apibendrintas mokymas visiškai nepriimtinas. Iš tiesų žmogiškasis asmuo nuo pat pirmosios egzistavimo akimirkos, kaip kūrinys ir kaip žmogus, t. y. dvasinė ir kūniška būtybė, priklauso visatai, pasauliui, žmonijai. Nuo pat savo egzistencijos pradžios, o paskui per visą vystymosi laikotarpį žmogus turi palaikyti santykius, kylančius iš jo minėtos padėties. Tie santykiai būtini ne vien žmogaus gyvybei palaikyti, bet ir jo intelektualiam, jausminiam ir dvasiniam augimui; žodžiu, kad jis bręstų visais gyvenimo aspektais.

Šiuolaikinių mokslo sričių specialistai, ypač psichologai, pabrėžia, kad šie santykiai ir nuolatiniai ryšiai, patiriant atoslūgius ir pakilimus, svarbūs asmens augimui, pirmiausia visam tam, kas susiję su pažinimu ir jausmais.

Reikia vengti perdėjimo, kuris savo ruožtu veda į determinizmą ir galiausiai paneigiama žmogaus laisvė bei Dievo malonė; o juk negalima nepripažinti to, kad mus tokius sutvėrusio Kūrėjo valia santykiai su pasauliu ir žmonėmis, taip pat šių santykių išgyvenimo būdas daro didelę įtaką viskam, kas susiję su žmogiškojo asmens gyvenimu, taigi ir žmogaus ryšiui su Dievu, ypač jo meilei Dievui ir artimui.

Ši pagrindinė tiesa galioja visiems žmonėms, nesvarbu, koks jų gyvenimo būdas. Jų visų psichinė sandara tokia pati, būdinga žmogiškajai (t. y. kūniškai ir dvasinei) būtybei, nė vienas žmogus nėra gryna dvasia. Tai reiškia, kad net ir asmuo, kurį Dievas pašaukė visiškai atsiduoti Jam nepadalyta širdimi, negali apsieiti be ką tik mūsų minėto kūrinių tarpininkavimo; jis taip pat negali apsieiti be tarpininkaujančios kitų žmogiškųjų būtybių meilės, kurią jis buvo patyręs per savo  gyvenimą ir kurią toliau turi puoselėti iki mirties. Taigi, norint aiškinti apie nepadalytos širdies meilę remiantis daugiau tiesiogine meile, reikia labai rūpestingai patikslinti, kad skaistybėje gyvenantys asmenys nepatiria tik  santuokinėje meilėje išgyvenamo tarpininkavimo, kuriam būdingi santuokiniai ryšiai tarp dviejų žmogiškųjų asmenų, atsiduodančių vienas kitam meilėje.

Pateikdami šias pastabas galime palyginti sutuoktiniams būdingą Dievo meilę ir meilę, būdingą asmenims, pašauktiems mylėti Dievą nepadalyta širdimi gyvenant pašvęstoje skaistybėje.

Konstitucijoje Gaudium et Spes (GS 42 ir toliau) kalbant apie šventumą santuokoje ir šeimoje pabrėžiama, kad pats Dievas įsteigė santuokai būdingą  intymios bendrystės bei meilės gyvenimą ir jį sutaurino pakeldamas į sakramento garbę. Kitas konstitucijoje Gaudium et Spes pateiktas paaiškinimas grindžiamas faktu, kad „sutuoktiniai atiduoda save vienas kitam ir vienas kitą priima“(GS 48); kitaip sakant, tarp jų yra abipusis atsidavimas grindžiamas meile. Šios meilės tikslas yra savęs realizavimas ir žmonių giminės bei Dievo tautos pratęsimas per palikuonių, kylančių iš jų vienas kitam atsidavimo, gimdymą.

Būtent šio abipusio atsidavimo sąvoka padeda paaiškinti pašvęstąją skaistybę.

Jeigu santuoka išgyvenama pagal prigimties įstatymą ir sakramento kilnumą, ji turėtų būti grindžiama abipuse meile. Tai reiškia, kad visų pirma vyras ir žmona trokšta suteikti vienas kitam laimę. Jeigu vyras ar žmona pirmiau siektų savo laimės arba jeigu – ir tai būtų dar blogiau – jie siektų tik fizinio pasitenkinimo, jie sumenkintų ne tik savo ir partnerio orumą, bet ir santuokos kilnumą. Kitaip sakant, tikra krikščioniška santuoka turėtų būti sudvasinta geranoriškumo ir draugystės meilės, kuria visų pirma siekiama kito asmens gėrio.

Ši abipusio atsidavimo sąvoka apima tai, kad vyras ir žmona turi nuostatą priimti vienas kitą su visu malonumu ir pasitenkinimu, kurį teikia kito asmens atsidavimas. Iš tiesų, jeigu vienas iš partnerių norėtų tik dovanoti meilę, taip darydamas kitą laimingą, bet atsisakytų priimti kito asmens atsidavimą, santuoka suirtų; kitas asmuo negalėtų atsiduoti savo partneriui meilėje. Noras priimti ir priėmimas viso to, kas susiję su žmogiškuoju asmeniu, yra esminis santuokos elementas, kuris yra ne tik teisėtas, bet ir kilnus.

Būtent šiuo aspektu pašvęstoji mergystė skiriasi nuo santuokos. Tie, kurie gauna „Tėvo suteikiamą brangią dieviškosios malonės dovaną, kuri leidžia nepadalyta širdimi atsiduoti Vieninteliam Dievui mergyste ar celibatu“ (LG 42), atsisako teisėtos galimybės džiaugtis meile, kylančia iš meilės sąjungos su asmeniu, su kuriuo būtų susieti santuokos ryšiu.

Jaunuoliai, pašaukti gyventi pašvęstosios mergystės gyvenimą, yra ir turi būti normalūs žmonės, patiriantys žmogaus prigimtyje įrašytą troškimą tuoktis; bet iš meilės Dievui ir iš pašaukimo gavę sugebėjimą atsiduoti Dievui dėl dangaus karalystės, jie, remiami malonės, atsisako naudos, kylančios iš savęs dovanojimo žmogiškajam asmeniui, kuris mylimas kaip gyvenimo draugas.

Šia prasme nepadalytos širdies meilė yra labiau tiesioginė ir betarpiška meilė Dievui palyginti su ta, kuri būdinga santuokai. Iš tiesų, kadangi santuoka daro stiprų poveikį visam vyro ir žmonos gyvenimui, jie mato Dievą ir Jo gerumą visų pirma vienas kitame, o jų ryšys su Dievu pažymėtas jų sąjungos ir abipusio atsidavimo vienas kitam. Tai tokia tarpininkavimo forma, kurios, dėl dalykų pobūdžio, neturi ir negali turėti skaistybėje gyvenantys asmenys. Vis dėlto taip sakydami neketiname teigti, kad susituokusieji negali arba neturėtų turėti tiesioginio ryšio su Dievu; tuo taip pat nenorima parodyti, kad jiems neįmanoma, malonei padedant ir kai Dievui tai patinka, atsigręžti į Jį su nepadalytai širdžiai būdinga meile. Mūsų apmąstymai grindžiami santuokinio luomo ir pašvęstojo gyvenimo luomo pobūdžiu.

Prieš tęsiant svarstymus, reikėtų paminėti, kad visa, kas iki šiol pasakyta apie sutuoktiniams būdingą meilę, gali būti taikoma ir tėvų meilei vaikams. Akivaizdu, kad tėvo ir mamos meilė savo vaikams visų pirma pasireiškia noru duoti, rūpintis vaikų gerove. Bet net ir tėvų–vaikų santykiuose davimo elementas nėra vienintelis svarstytinas aspektas. Vaikai neturėtų tik priimti tėvų meilės – kuri yra svarbi visam jų ateities gyvenimui – bet kartu turėtų būti pajėgūs atsiliepti į šią meilę, patys rodyti meilę ir žinoti bei patirti, kad tėvai visapusiškai priima jų atsiliepimą į meilę.

Jeigu tėvai norėtų tik duoti meilę, atsisakytų ją priimti ir džiaugtis, kad gali priimti savo vaikų meilę, jie labai įskaudintų savo vaikų širdis ir neatliktų savo pareigos vaikams. Per abipusę tėvų ir vaikų meilę tiek vaikai, tiek tėvai patiria Dievo gerumą ir išgyvena santykį su Dievu remdamiesi meilės ryšiais su Jo kūriniais.

Tie, kurie gyvena skaistybėje dėl Dievo ir dangaus karalystės, taip pat atsisako šios praturtinančios ir džiaugsmingos patirties; net ir šiuo požiūriu jų meilė Dievui yra nepadalytos širdies meilė, kuri ieško vien Dievo ir myli vien Dievą, o Jame ir per Jį – visus kūrinius.

Pašvęstųjų meilė Dievui ir meilė žmogui

Susirinkimas mokė, kad skaistybės tikslas yra tai, kad asmuo, kuris yra pašauktas, atsiduoda vien Dievui nepadalyta širdimi. Šitaip mokydamas Susirinkimas nenori skatinti klaidingo požiūrio, kad gyvenantys pašvęstojoje skaistybėje atsiriboja nuo kitų ar yra nenaudingi visuomenei (pgl. LG 46).

Priešingai, tame pačiame Lumen Gentium skyriuje, kuris dabar svarstomas, Susirinkimas paaiškina, kad tobulas susilaikymas dėl dangaus karalystės yra „meilės ženklas bei akstinas ir ypatingas dvasinio vaisingumo šaltinis pasaulyje (LG 42)“. Jame taip pat mokoma, kad  „skaistumas ‚dėl dangaus karalystės‘ ... išlaisvina žmogaus širdį (plg. 1 Kor 7, 32–35), idant ji labiau užsidegtų meile Dievui ir visiems žmonėms“ (PC 12).

Pagaliau, kalbant apie elementus, bendrus visoms pašvęstojo gyvenimo, visiškai pagrįsto skaistybe, formoms, Susirinkimas teigė: „Tad ištikimi savo profesijai, visa palikę dėl Kristaus (plg. Mk 10, 28), vienuoliai teseka juo (plg. Mt 19, 21) kaip vieninteliu būtinu dalyku (plg. Lk 10, 42), klausydami jo žodžių (plg. Lk 10, 39) bei rūpindamiesi jo reikalais (plg. 1 Kor 7, 32) (PC 5).

Iš tiesų kitaip ir negali būti, nes nepadalytos širdies meilė yra ypač kilni teologinės meilės dorybės, kuri suteikia žmogui galimybę sutelkti visą savo meilę į Dievą ir Jo reikalus, forma. Skaistybei būdinga meilė Dievui, kuri pačia savo prigimtimi yra vienijanti, nebus autentiška, jeigu neves į veiksmingą sąjungą su Juo; į sąjungą, kuri apima dalijimąsi ta pačia meile, kurią Jis jaučia žmonėms - tokią didelę meilę, kad Jis siuntė savo vienatinį Sūnų ir Jį už juos paaukojo.

Taigi, pašvęstoji mergystė pačia savo prigimtimi reikalauja itin intensyvios visų į ją pašauktųjų apaštalinės meilės.

Tai pasakytina apie visus pašvęstąją mergystę pasirinkusius asmenis: ir tuos, kurie pašvęstąja skaistybe gyvena individualiai pasaulyje, ir tuos, kurie yra Pašvęstojo gyvenimo institutų nariai. Šis meilės įstatymas galioja tiek tam, kuris visiškai atsideda kontempliacijai, atsiduoda vien Dievui vienatvėje ir tyloje, nuolatine malda ir savanoriška atgaila (pgl. PC 7), tiek tam, kuris išgyvena pašvęstąją mergystę apaštaliniu gyvenimo būdu.

Visiems bendra yra karšta apaštalinė meilė (pgl. PC 5); bet tiems, kurie užsiima apaštaline veikla, ji pasireikš regimu būdu. Šiuo atveju apaštalinė meilė įgyja išorinę formą – intensyvų atsidavimą ir veiklą dėl kitų gėrio vis labiau sekant Kristumi, kuris per savo nepailstamą išganomąją veiklą atpirko ir pašventino žmoniją.

Būtent ši mergystei būdinga meilė, ypač intymiai suvienydama asmenis su Kristumi, kuris pats gyveno pašvęstąja mergyste, skatina juos giliai dalytis Jo troškimu gyventi dėl kitų.

Štai kodėl jų, kaip ir Viešpaties Jėzaus, pagrindinė visos veiklos motyvacija bus meilė, kuri, nukreipta į Dievą, mylimą labiau už viską nepadalyta širdimi, vien šiuo pačiu faktu apima visus žmones ir yra veiksmingai nukreipta į juos. Taigi tų, kurie pašaukti gyventi pašvęstąja mergyste apaštalaujančiuose institutuose, meilė dėl paties jų pašaukimo bus aktyvi ir iniciatyvi. Šie asmenys gyvena vienybėje su  Jėzumi iš Nazareto, kuris „vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo“ ( Apd 10, 38).

Tai reiškia, kad būdama dinamiška, skaisčioji meilė Kristui skatina tą,  kuris yra pašauktas sekti skaisčiu Kristumi, vis labiau persiimti vidinėmis nuostatomis, su kuriomis Viešpats, paskatintas Tėvo Dvasios, pats artinosi prie tų, kuriuos atėjo gelbėti. Šios vidinės nuostatos vis labiau pasireiškia kasdieniame gyvenime ir todėl paverčiamos intensyviu ir praktišku savęs atidavimu kitiems.

Kuo labiau skaistybei dėl dangaus karalystės pašauktas asmuo atsiliepia Dievui, kuris pašaukė ir nuolat formuoja ir kuria jį pagal Kristaus – Tėvo Siųstojo – vienijančios meilės paveikslą, tuo labiau jis matys ir mylės kitus kaip Dievas juos myli, o patį Dievą ras ir mylės „visame kame“.

Iš to matyti, kaip skaisčioji Kristaus meilė iš tiesų atveria ir išplečia širdį, ugdo ją tokiu būdu, kad dalijamasi tais jausmais, kurie būdingi meilei, su kuria Kristus žvelgė į žmones ir su jais bendravo.

Kaip Dievo Sūnus, Tėvo Apaštalas, kuris buvo „mergelė“, gyveno visiškai iš Tėvo ir dėl Tėvo, dalinosi Tėvo geranoriška meile, norėjo perduoti žmonijai viską, ką Tėvas Jam davė, nieko nesiekdamas sau, taip ir asmuo, kuris yra pašauktas mylėti skaisčia meile, kartu su Kristumi patiria tą patį troškimą duoti nieko nesiekdamas sau pačiam. Nes norima vien tik kito asmens gėrio be jokio pėdsako ar šešėlio savininkiškumo ar savęs ieškojimo.

Iš tiesų Kristaus meilės gausybė, intensyvumas ir žmogiškumas yra tokie, kad Jis iki galo ir visai savęs netausodamas dovanojo save kiekvieną savo žmogiškosios egzistencijos dieną: savo laiką ir darbą, savo talentus ir jėgas, visus savo proto ir širdies išteklius, savo gerumą ir draugystę – visa tai Jis be paliovos davė tarnaudamas kitiems.

Vis dėlto šią meilę, kadangi tai žmogumi tapusio Dievo meilė, Kristus išgyveno žmogišku, egzistenciniu, apčiuopiamu būdu; taigi tai yra šilta meilė, labai švelni, kupina užuojautos (kentėjimo kartu) ir gailestingumo; tai meilė, kuri visiškai dalijasi džiaugsmais ir skausmais tų žmonių, tarp kurių jis gyvena ir dirba.

Svarbu pažymėti, kad Kristaus žvelgia į žmones tikros žmogiškos meilės žvilgsniu. Jis užmezga su žmonėmis gilius jausminius ryšius, dovanoja jiems save ir savo ruožtu priima jų gerumo ir draugystės išraišką. Jis myli kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, ir mato jo tikrąją vertę, jo savybes ir gebėjimą mylėti. Jis myli kiekvieną kaip savaime vertę turintį asmenį, kuris yra Dievo paveikslas ir Jo gyvenimo bei grožio dalininkas.

Tokios savybės būdingos ir skaisčiajai meilei to, kuris myli Dievą nepadalyta širdimi ir kuris, būdamas susivienijęs su Kristumi, tampa pajėgus priimti vargstantį ir šiltai atsiliepti, visada pasirengęs duoti nesiekdamas sau naudos; jis puikiai žino, kaip Kristus tai žinojo, kad visa, ką jis turi, kyla iš Tėvo – žodis, kuriuo skelbia išganymo žinią, paguodžiantis gestas, kuriuo jis pakelia prislėgtuosius, meilingas dėmesingumas, kuris mažina skausmą ir džiovina ašaras. Asmuo, kuris iš tiesų myli Kristų skaisčiąja meile, visiškai atiduoda save iš meilės, kad būtų pažintas Tėvas, visokio gerumo šaltinis. Su meile gyvendamas tarp žmonių kartu su Tuo, kuris pasakė: „tas, kuris mato mane, mato Tėvą“ (Jn14,9), jis leidžia Dievo meilei tapti juntamai, apčiuopiamai. Štai kodėl Viešpats kai kuriuos kviečia visiškai priklausyti Jam, siųsdamas juos ypatingu būdu tęsti Kristaus gyvenimo ir misijos, kad „matydami jūsų gerus darbus jie šlovintų jūsų tėvą danguje“ (Mt 5, 16).

Meilė, kylanti iš šios vienybės, kuri būdinga tam, kuris myli Kristų nepadalyta širdimi ir yra pasirengęs dalytis jo gyvenimu ir misija, turi tas savybes, kurias turėjo Kristaus meilė, kurią Jis savo širdyje jautė žmonijai: intensyvumas, supratimas, kentėjimas kartu, švelnumas, tikras draugiškumas ir atsidavimas. Tai nuoširdi, žmogiška meilė, gyvybinga ir šilta, tačiau ji neieško savęs realizavimo ir paguodų bei džiaugsmų, kurie būdingi meilės ryšiams santuokoje. Nevalia siekti ar norėti meilės išraiškos, kuri veda į tai, kas būdinga santuokai arba iš to kyla, nors kartais žmogaus širdis ir gali jausti natūralų potraukį ir tų dalykų troškimą. Pašaukimo pašvęstajai mergystei malonė sekant Kristumi suteikia pajėgumą įveikti šiuos polinkius; be to, ji ypač intensyviai atveria širdį labai gyvybingai ir žmogiškai meilei, kuri atsiskleidžia Kristuje ir apie kurią daug liudija Evangelijos. Galime matyti, kaip intensyviai Kristus bendravo su žmonėmis, kurie Jį supo, kaip nuoširdžiai draugavo su kai kuriais iš jų, jau nekalbant apie švelnią meilę, kurią jis jautė savo mamai.

Visa tai turėdami omenyje, mes galime suvokti, kodėl II Vatikano Susirinkimas, kalbėdamas apie pašvęstąją skaistybę, galėjo teigti, jog ji yra „ypatingas dvasinio vaisingumo šaltinis pasaulyje“ (LG 42). Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šioje frazėje sąmoningai pabrėžta dvasinis vaisingumas. Kalbama ne apie išorinę sėkmę, juo labiau ne apie apčiuopiamus ir įspūdingus rezultatus, bet apie vaisingumą, grindžiamą meile, kuri dovanojama tik siekiant perduoti tą gerumą ir meilę, kurie kyla iš Dievo ir kurie Jo yra dovanojami Kristuje, mūsų Viešpatyje, kuris „mylėdamas savuosius pasaulyje, juos mylėjo iki galo“ (Jn 13,1).

Skaityti 2380 kartai