Istorinis kelias link „bendrystės dvasingumo“
T. Fabio Ciardi, OMI
Žinome, kad Jonas Paulius II iškėlė „bendrystės dvasingumą“ kaip naujojo tūkstantmečio išskirtinį bruožą: „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje… Pirma konkrečių iniciatyvų planavimo, būtina skatinti bendrystės dvasingumą”1. Tai palaipsniui Popiežiaus širdyje subrendusi pranašystė, kurios šaltinis – laiko ženklų atpažinimas. Būtų įdomu nužymėti tą kelią, kuris per pontifikato metus atvedė jį prie bendrystės dvasingumo paskelbimo trečiojo tūkstantmečio dvasingumu. Tačiau mano tikslas yra panagrinėti, kaip bendrystės dvasingumas iškilo platesnėje krikščioniškojo dvasingumo istorijos perspektyvoje. Šventoji Dvasia, Bažnyčios gyvenimo dinaminis principas2, turi savo sumanymą, kaip laikų bėgyje atskleisti Evangelijos puslapių prasmę, kaip vesti vyrus ir moteris į ypatingas krikščioniškojo slėpinio patirtis, nuo kurių prasideda skirtingi dvasingumai. Kodėl būtent šiandien Šventoji Dvasia žadina šį naują dvasingumą? Koks jo santykis su iki šiol buvusiais dvasingumais? Kiek čia tęstinumo ir kiek naujumo?
Siūlau labai supaprastintą dviejų tūkstančių metų krikščioniškos patirties, galiausiai vedančios į bendrystės dvasingumą, peržvalgą. Tai ne tiek sistemingos interpretacijos bandymas, bet greičiau mano įžvalgos, besiremiančios dvilypiu meilės įsakymu ir taip pat tarpusavio meilės įsakymu. Kai Jėzaus buvo paklausta: „Koks yra didžiausias įsakymas?“, jis visą Apreiškimą sutraukė į pirmą didįjį įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“, ir į antrą, panašų į pirmąjį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (plg. Mt 22, 37-40). Per Paskutinę Vakarienę paskelbė dar ir trečiąjį, kurį pavadino „savu“ ir „nauju“ pirmųjų dviejų atžvilgiu: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34; 15, 17).
Norėčiau perskaityti dvasingumo istoriją, tiksliau, paliesti kai kuriuos jos momentus, kaip palyginimą, pasakojantį apie šiuos tris įsakymus, kurie kviečia mylėti Dievą, mylėti artimą ir mylėti vienas kitą, kaip apie krikščioniškojo dvasingumo šerdį ir kelius, vedančius į vienybę su Dievu ir su broliais, iki Švenčiausiosios Trejybės vienybės pilnatvės.
Viena ir ta pati meilė pasireiškia vienybėje su Dievu ir tarnaujant artimui
Vienintelė meilė, kurios dalininkais mus padaro Dievas (plg. Rom 5, 5), pasireiškia meile jam ir meile artimui, laikantis dvigubo įsakymo: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. (…) Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37.39).
Krikščioniško dvasingumo istorijoje kartais atsirasdavo įtampa tarp šių dviejų įsakymų, nors didieji Mokytojai nuolat pabrėždavo, kad tai yra viena ir ta pati meilė, tik skirtingi jos išraiškos būdai. Pavyzdžiui, Bazilijus Didysis sako: “Tik su pirmojo įsakymo pagalba įvykdomas antrasis, o per antrąjį vėl pakylama prie pirmojo. Kas myli Viešpatį, tas myli taip pat ir artimą. (…) Savo ruožtu, kas myli artimą, parodo meilę ir Dievui, nes Viešpats priima kaip sau skirtą gero darymą kitiems”3.
Nors pagal Šv. Augustiną meilė Dievui yra įsakyta pirmiau, tačiau meilė artimui turi būti pirmiau įvykdyta: “Paskelbdamas du meilės įsakymus, Viešpats nereikalauja pirma meilės artimui, paskui meilės Dievui. Bet kadangi Dievo tu dar nematai, nusipelnysi jo regėjimą, mylėdamas artimą. Mylėdamas artimą, tu ištyrini savo akis, kad galėtum regėti Dievą”4. Meilė Dievui ir meilė artimui yra neatskiriamos, tai tos pačios meilės išraiška: “Jei myli Kristaus narius, myli Kristų; o kai myli Kristų, myli Dievo Sūnų, tad tuo pačiu ir Tėvą. Taigi, meilė negali būti padalinta (…). Gal sakysi: ‘Aš myliu tik Dievą, Dievą Tėvą’. Tu meluoji: jei myli, negali mylėti tik vienos būtybės; jei myli Tėvą, myli ir Sūnų. Jeigu tu sakai: ‘Taip, aš myliu Dievą Tėvą ir Dievą Sūnų, ir viskas’ (…). Tu meluoji! Jei myli Galvą, myli ir kitus narius, o jeigu nemyli narių, nemyli nė Galvos”5.
Savo ruožtu Grigalius Didysis rašo: “Yra du meilės įsakymai: meilė Dievui ir meilė artimui. Su meile Dievui gimsta meilė artimui, o meilė artimui maitina meilę Dievui. Kas apsileidžia meilėje Dievui, nemoka mylėti ir artimo; o Dievo meilėje tikrai augame tada, kai būdami jo meilės glėbyje, gauname artimo meilės pieno”. Šia proga jis panaudoja veiksmingą medžio įvaizdį: “Pirma jo meilė turi įleisti šaknis mūsų širdies žemėje, kad paskui išskleistų meilės šakas. Kad Dievo meilė išauga iš artimo meilės, tvirtina ir Šv. Jonas, sakydamas: ‘Kas nemyli brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato’”6.
Šis įvaizdis puikiai atspindi krikščioniškojo dvasingumo raidą. Iki minimumo supaprastindami istorinį kelią, galėsime pastebėti, kad pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje dvasinis gyvenimas, ypač monastinio gyvenimo srityje, daugiau dėmesio skyrė medžio šakniai – Dievo meilei, susivienijimui su juo; antrajame tūkstantmetyje dėmesys nukrypo į medžio vainiką – meilę artimui konkrečiame patarnavime, net iki gyvybės atidavimo. Gali atrodyti, kad toks dviejų tūkstantmečių atskyrimas yra per daug dirbtinis. Juk per visą dvasingumo istoriją šie du įsakymai visada persipindavo, vienas vesdavo link kito. Vienas būdavo vykdomas, laikantis kito, nuolat, neatskiriamai. Vis dėlto kartais labiau būdavo pabrėžiamas vienas, kartais kitas. Bet šiuose puslapiuose noriu ne tiek pateikti istorijos įvertinimą, kiek paprasčiausiai duoti gaires “palyginimui”, kad suprastume šiandienos momento naujumą, kai Bažnyčia įgyja ypatingą “trečiojo” įsakymo – “naujojo” tarpusavio meilės įsakymo – suvokimą.
Pirmasis įsakymas ir vienybė su Dievu
Tad eikime tiesiai prie pirmojo įsakymo ir prie vienybės su Dievu.
Pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje vienybės su Dievu ieškojimas visų pirma pasireiškė monastinio gyvenimo forma, kuriai būdingas pasitraukimas į dykumą arba į vienuolynus, kad būtų galima susikoncentruoti maldai, atgailai, vienatvei su Dievu. Monastinių vienuolių gyvenimui prasmę davė meilė Dievui, jo ieškojimas, troškimas gyventi tik dėl jo. Įkvėpimo tam jie sėmėsi iš Jėzaus, kuris keturiasdešimčiai dienų buvo pasitraukęs į dykumą, dažnai naktimis eidavo melstis į kalnus. Monastinis gyvenimas tęsiasi jau du tūkstantmečius, visada kėlė ir šiandien tebekelia susižavėjimą, turi stiprią trauką dėl savo siūlomų vertybių ir dėl gilaus Dievo ieškojimo, į kurį jis veda. Savo gyvenimu šie vienuoliai sako: Dievas, Dievas, Dievas. Jiems gyvenimo pagrindu tampa pirmasis įsakymas: mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, visiškai atsiduodant jam, jo tarnybai.
Tokios vien tik Dievui skirtos egzistencijos patirčių yra įvairiausių, jos viena kitą praturtina. Kai kurie pajunta Dievo buvimą savo viduje, jaučiasi Dievo apgyventi, užvaldyti. Kiti regi save išvestus iš savęs ir tiesiog panardintus Dieve, tarsi ekstazėje. Šie du “erdviniai” paveikslai, nors ir labai skirtingi, išreiškia tą patį kūrinio ir Kūrėjo giluminį ryšį. Kai kurie, kalbėdami apie susivienijimą su Dievu, daugiau iškelia pažinimą, šviesą, tiesą, o kiti – daugiau pabrėžia jausmų pasaulį, meilę. Tai irgi du vienas kitą papildantys keliai, kurie niekada galutinai neišsiskiria: meilė įgalina regėti, o pažinimas tampa meilingas. “Išmintis kontempliuoja Dievą, / meilė jį bučiuoja”, – rašo Angelas Silezijus7.
Didieji Rytų Bažnyčios Tėvai, kalbėdami apie vienijimąsi su Dievu, vartoja žodį, “sudievinimas”, norėdami pasakyti, kad išgyvenant Viešpaties mirties ir prisikėlimo slėpinį, ypač dieviškoje liturgijoje, galima tapti viena su Dievu per Šventosios Dvasios malonę. “Būk nukryžiuotas su Kristumi”, rašo Grigalius Nazianzietis, “būk pasmerktas mirčiai kartu su juo, būk palaidotas su juo, kad prisikeltum su juo, būtum pašlovintas su juo ir viešpatautum su juo”8. Kirilas Aleksandrietis tvirtina, kad galima tapti viena su Dievu, kai žmogui perteikiama dievystė, ir tada žmogus, galima sakyti, yra perkeičiamas į Dievą, nors ir pasilikdamas savo prigimtį, “panašiai kaip niekas nevadina ugnimi įkaitintos geležies, nors ji ir turi ugnies galią, kadangi yra jos įkaitinta”9.
Vakarų Bažnyčios Tėvai daugiau kalba apie “kontempliaciją”, turėdami galvoje rūpestingą dėmesį vien tik Dievui. Grigalius Didysis, dar labiau pagilindamas Augustino ir Kasijono patirtį, teigia: “Žmogus buvo sukurtas kontempliuoti Kūrėją, kad visada ieškotų jo veido ir gyventų iškilmingoje jo meilės šventėje” 10 Kontempliacija reikalauja atsitraukimo nuo išorinių išsiblaškymų į vidų, susikaupimo, vienatvės, taip, kad įveikusi tikrovės kaitą, širdis nurimsta savo gelmėje, ji yra pasaulyje, bet tarsi šalia jo11. Ir visa tai dėka meilės jėgos, kuri yra proto variklis, o protas atitolina nuo pasaulio ir veda į Dievą12.
Žinoma, nors pirmajam tūkstantmečiui būdingas vienybės su Dievu ieškojimas, nebuvo apleidžiamas ir antrasis – meilės broliui – įsakymas. Pakanka prisiminti Bazilijaus pastatytą meilės miestą, kurio pavadinimas kilęs nuo autoriaus vardo: Baziliada. Arba kaip užmiršti Augustiną iš Hiponos? Jo komentarai Pirmajam Jono laiškui, kurie yra tik vienas iš tūkstančių pavyzdžių jo plačioje kūryboje, yra himnas brolių meilei. Ir jis, panašiai, kaip Bazilijus, šalia katedros pastato meilės namus, kur priimami vargšai.
Savo ruožtu Grigalius Didysis moko, kad meilė artimui veikliajame gyvenime yra tolygi keliui pasiekti vienybę su Dievu kontempliatyviajame gyvenime13. Jo mokymas gyvuos per visus Viduramžius, o cistersų mokykla jį tiesiog pasisavins.
Antrasis įsakymas ir tarnavimas broliams
Panašu, kad pirmojo tūkstantmečio krikščionių mistikai patyrė, jog meilė broliui veda į meilę Dievui, o antrojo tūkstantmečio atstovai suvokė, jog kuo labiau yra susivieniję su Dievu, tuo labiau jo yra vedami mylėti visa, ką jis myli: visą kūriniją, kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį. Jeigu Dievas yra Bendrystė, juo labiau esame Dieve, juo labiau jaučiame raginimą gyventi bendrystėje su tais, kurie yra šalia. Grįžtant prie Grigaliaus Didžiojo pasiūlyto įvaizdžio, bėgant amžiams iš šaknies vis labiau išsikeroja medis.
Dalyvavimas Trejybės gyvenimo bendrystėje veda į vis gilesnę bažnytinę bendrystę, kaip antrojo tūkstantmečio pabaigoje pripažįsta Vatikano II Susirinkimas: „Juo glaudžiau jie [tikintieji] susivienys bendrystėje su Tėvu, Žodžiu ir Dvasia, juo nuoširdžiau ir lengviau įstengs didinti tarpusavio broliškumą“14.
Šis pasilenkimas prie žmonijos labai aiškiai atskleistas jau antrojo tūkstantmečio pradžioje trumpame Ričardo iš San Vittore veikale Keturi veržlios meilės laipsniai, kur jis parodo laipsnišką kelią, kuris, pasiekęs trečiąjį meilės laipsnį, atitinkantį tai, ką galime pavadinti „mistinėmis sutuoktuvėmis“, baigiasi ketvirtuoju laipsniu, pavadintu caritas deficiens15. Šis ketvirtasis laipsnis nėra tolimesnis kopimas aukštyn ir skverbimasis į Dievą, bet greičiau sielos „nusileidimas žemyn“. Trečiajame laipsnyje siela, pakelta prie Dievo, visa persikeičia į jį, o ketvirtajame „palieka Dievo intymumą ir nusileidžia žemiau savęs pačios“. Trečiajame žengia per šlovinimo slenkstį, o „ketvirtajame išeina veikiama užuojautos“ 16 Dievo meilės patirtis padarė sielą tokią liepsnojančią, kad dabar ji elgiasi kaip išlydytas metalas: „Kaip išlydytas metalas nesustabdomai skverbiasi žemyn, kur tik atradęs plyšį, taip siela nusižemina iki visiško paklusnumo ir su džiaugsmu sutinka aukotis, bėgdama pasitikti Dievo tokiu būdu, kaip Jam patinka“17. Jos savastimi tampa Dievo meilė ir užuojauta žmonijai. Užmiršusi save ir mistinės vienybės su Dievu džiaugsmus, ji visiškai atsideda tarnavimui broliams. Tokiu būdu ji eina tuo pačiu keliu kaip Kristus, kuris, turėdamas Dievo prigimtį, visiškai sunaikino save, priartėdamas prie žmogaus ir atiduodamas savo gyvybę už jį. Ričardas tęsia, kad su Kristumi „turi supanašėti tie, kas nori pasiekti aukščiausiąjį meilės laipsnį, jeigu pripažįstame tiesą, jog nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“18. Siela, kaip ir apaštalas Paulius, jausdama du troškimus: išnykti ir būti su Kristumi arba pasilikti kūne, pasirenka likti pasaulyje, verčiama Kristaus meilės žmonijai. Caritas deficiens – tai kančių ir neteisybių iškentimas iš meilės Kristui, ligų, įžeidinėjimų, vargų, persekiojimų ir suspaudimų kentėjimas dėl Kristaus. Pasiekti aukščiausią meilės laipsnį – tai reiškia būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus iš meilės broliams19. „Kas užkopia ant šio meilės laiptelio“, toliau rašo Ričardas, „pasiekia tokią meilės dorybę, kad gali su pilna tiesa sakyti: Visiems tapau viskuo, kad visus išgelbėčiau. Jis netgi norėtų pats būti Kristaus prakeiktas iš meilės broliams. Tai meilės beprotystė, kuri nepajėgia nustatyti ribų užsidegimui. Svaiginanti beprotybė atmesti tikrąjį gyvenimą, paprieštarauti aukščiausiajai išminčiai, pasipriešinti Visagaliui. Nes atsisako gyvenimo tas, kas prašo būti atskirtas nuo Kristaus iš meilės broliams, kaip tas, kuris sako: Atleisk jiems nuodėmes, arba išbrauk mane iš knygos, kurią parašei“20.
Ričardo iš San Vittore mokymas primena kito antrojo tūkstantmečio pradžios mistiko Simeono Teologo patirtį: „Pažįstu žmogų, kuris su tokiu užsidegimu troško savo brolių išganymo, kad dažnai prašydavo Dievo iš visos širdies su karštomis ašaromis ir su Mozės uolumu arba kad broliai būtų išganyti kartu su juo, arba kad ir jis būtų pasmerktas drauge su jais. Nes jis buvo surištas su jais Šventojoje Dvasioje tokiu meilės ryšiu, kad net nenorėjo įeiti į dangaus karalystę, jei dėl to turėtų būti atskirtas nuo jų“21.
Su šiuo mokymu sutampa ir Kryžiaus Jono patirtis. Kai siela jau yra užkopusi į Karmelio kalną, jis kviečia ją nusileisti žemyn, nes užsiimti Tėvo reikalais – tai reiškia rūpintis pasaulio atpirkimu, sielų gerove, būti Dievo bendradarbiu jų atsivertime ir išganyme22. Taip pat ir Teresė Avilietė, pasiekusi septintąją buveinę, pačią vidinės pilies širdį, išeina link žmonijos, pastatydama greta Mortą ir Mariją23. Ji taip aprašo sielos perkeitimo į Dievą padarinius: „Ji nenori niekuo pasižymėti jokioje srityje, išskyrus kai mato galimybę prisidėti prie Dievo garbės padidinimo nors vienu taškeliu (…). Taigi, [sielos] taip trokšta jam tarnauti, padaryti, kad visi jam tarnautų, ir dėti pastangas nors ir dėl vienos sielos gerovės, kad ne tik nebetrokšta mirti, bet ilgisi ilgo gyvenimo, net ir didžiausiuose varguose, kad tik pasiektų, jog Dievas būtų labiau šlovinamas. (…) Žodžiu, šios sielos netrokšta nei dvasinių skanėstų, nei paguodų, kadangi turi su savimi patį Dievą, o Jis gyvena su jomis. (…) Tokios sielos yra atitrūkę nuo visko, nieko kito netrokšta, kaip tik būti vienos arba darbuotis sielų išganymui“24.
Savaime aišku, antrajame krikščionybės eros tūkstantmetyje tęsiasi ir Dievo ieškojimas, kuris buvo būdingas pirmajam tūkstantmečiui. Tai liudija nauja eremitizmo banga pirmajame antrojo tūkstantmečio amžiuje ir nesiliaujantis mistikų ir mistikių žydėjimas vėlesniais amžiais. Dar daugiau, kad geriau suprastume Dievo meilės patirties vaisius, reikia pirmiausia teirautis antrojo tūkstantmečio mistikų, nes jie geriausiai gali papasakoti, kaip meilė veikia juose. Vis dėlto antrasis tūkstantmetis pasižymi nauju jautrumu žmonijos atžvilgiu, o tai veda į tikrą „atsigręžimą“ į brolius naujais ir intensyvesniais veiklios meilės būdais.
Viena iš šio “posūkio” priežasčių – kaip tik antrojo tūkstantmečio pradžioje tokių šventųjų, kaip Šv. Bernardo iš Clairvaux, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir didžiųjų Šiaurės Europos mistikių atrasta Jėzaus žmogystė. Šiuo požiūriu lemiamas veiksnys buvo kryžiaus žygių ir piligrimysčių dėka pažintos Jėzaus gyvenimo vietos, konkrečiai parodančios jo, kaip tikro žmogaus, veidą ir istoriją. Šis posūkis pasireiškia taip pat ir mene bei literatūroje. Pakanka prisiminti perėjimą nuo bizantinių mozaikų prie Giotto freskų. Ir štai, Pranciškus ir Domininkas išeina iš vienumos, iš vienuolynų ir įžengia į miestus, kad būtų arčiau žmonių, dalyvautų jų varguose ir džiaugsmuose ir parodytų jiems kelią link Dievo.
Su humanizmo kultūra ir renesansu žmogus dar labiau pastatomas į centrą. Ir vėl tereikia prisiminti garsųjį Leonardo da Vinci piešinį, interpretuojantį naują kultūros viziją: žmogus patalpintas apskritime, pakeičia Bizantijos ir Viduramžių laikų Kristaus ikoną, nutapytą bazilikos apsidės apskritime. Tada Dvasia pažadina naujus dvasingumus, pajėgiančius atliepti naujiems poreikiams ir tyrinėti žmogaus vidų: prisiminkime Ignaco Lojolos Dvasines pratybas ir jo dvasių skyrimą, jo teikiamą svarbą asmenybės ugdymui, arba Teresės Avilietės ir Kryžiaus Jono raštų psichologinius vingius, arba dar vėliau Pranciškaus Salezo humanizmą.
Bėgant tūkstantmečiui, daugybė šventųjų vyrų ir moterų pajuto pašaukimą vis labiau atsiliepti į didžiąsias socialines reikmes: ligonių gydymą, vaikų mokymą, pagalbą vargšams… Gimsta tarnystės dvasingumas. Tai Kamilo Leliečio, Dievo Jono, Vincento Pauliečio, Luizos de Marillac, Pranciškaus Salezo, Jono Batisto de la Salle, Magdalenos Kanozietės, Pranciškos Schervier, Jono Bosko epocha… Šventieji ir šventosios vis aiškiau atpažįsta Dievą savo broliuose ir seseryse ir yra pasiryžę palikti Dievą, pasiektą per monastiniam gyvenimui būdingą tylos ir vienatvės, maldos ir kontempliacijos patirtį, kad eitų link Dievo artimajame. Kaip savo dvasinėms dukroms sako Vincentas Paulietis, tai yra „Dievo palikimas dėl Dievo“25: „Žinokite, kad kai paliekate maldą ir šventąsias mišias dėl tarnavimo vargšams, nieko neprarandate, nes tarnauti vargšams – tai eiti pas Dievą. O jūs jų asmenyje turėti įžvelgti Dievą“26.
Įsimylėję Jėzaus žmogystę, krikščionys išmoksta atpažinti jį tuose, su kuriais jis troško susitapatinti: visuose, ypač neturtinguose, vargšuose, ligoniuose. Dažnai Kristus regimai apsireiškė juose. Meilė, kuri vedė šventuosius prie Dievo, yra kartu ir meilė, vedanti juos link brolių, su kuriais jie trokšta siekti tokios vienybės, kokią pasiekė su Dievu. Artimas tampa Kristaus sakramentu. Prieš tapdamas šventųjų meilės objektu, artimas jiems yra Dievo meilės jiems išraiška, Kristaus regimybė. Kaip negalima apeiti Kristaus žmogystės kelyje link Tėvo ir trejybinio gyvenimo, taip negalima išvengti brolio, norint ateiti prie Kristaus, nes Kristus susitapatino su kiekvienu, kas yra varge, ar tai būtų alkstantis, ar trokštantis, ar keleivis, ar nuogas, ar ligonis, ar kalinys: “Visa tai, ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (plg. Mt 25, 31-46).
Tiek amžių pratinęsis mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis, krikščioniškasis dvasingumas gali su nauja jėga išgyventi antrąjį įsakymą „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 31): šaknis išauga į medį.
Trečiasis įsakymas ir bendrystės dvasingumas
Antrojo tūkstantmečio pabaigoje pastebimi nauji vėjai ir nauji poreikiai. Vienybės troškimas persmelkia visą žmoniją ir krikščionių Bažnyčias. Teologija vis labiau išryškina, kad krikščionys visi kartu yra vienas ir tas pats Kristus, o dvasingumas pajunta poreikį šią bendrystės dimensiją perkelti į gyvenimą.
Pirmieji du tūkstantmečiai pasižymi meile Dievui ir artimui, o trečiajam, atrodo, vis akivaizdžiau būdingas kitas įsakymas, kurį Jėzus paliko kaip “savo” ir kaip “naują” kitų atžvilgiu: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Šiame viename įsakyme jis sujungia meilę Dievui ir meilę artimui ir kartu ją perkelia į naują, trejybinę tikrovę.
Tai nereiškia, kad iki šiol krikščioniško dvasingumo istorijoje nebuvo išgyvenama tarpusavio bendrystė, kurios mokė Jėzus. Tereikia prisiminti Pachomijaus bendruomenę, kur patiriama, jog “esame vienos širdies su broliu”27; Bazilijaus bendruomenę, kur išgyvenamas mistinio kūno gyvenimas; Augustino bendruomenę, sudarytą “iš žmonių, kurie gyvena tokioje vienybėje, tarsi būtų vienas žmogus, žmonių, kurie iš tikrųjų, kaip parašyta, yra vienos dvasios ir vienos širdies. Jų yra daug pagal kūną, bet nedaug pagal sielą; daug kūnų, bet nedaug širdžių”28. Tą patį galime pasakyti apie Pranciškaus Asyžiečio bendruomenę, kurioje visi pripažįsta vienintelį – Dangaus Tėvą, o patys vienas kitą laiko broliais. Tokią pat vienybę randame tarp Klaros Asyžietės seserų, susirinkusių gyventi „šventoje vienybėje“29 ir saugoti „savitarpio meilės ir ramybės vienybę“30. Taip galėtume tęsti be galo.
Bet jeigu gerai įsižiūrėsime į vienybę, visose šiose patirtyse yra vienas ypatingas momentas, intuicija, kuri neišdrįsta pasiūlyti naujo dvasingumo, sutelkto į bendrystę, į tarpusavio meilę, į vienybę, kaip krikščioniui būdingą pastovų gyvenimo būdą. Juk pirma vienuoliai, o vėliau visi, kurie siūlo naujus tarnystės dvasingumus, susiburia draugėn, kad padėtų vienas kitam žengti šventumo keliu, tačiau šis kelias išlieka daugiau individualus. Galėtume tai nusakyti tokiu paradoksu: jie yra kartu, kad padėtų vienas kitam geriau gyventi vienatvėje. Šventoji Dvasia savo nesuvokiamame meilės plane šiuos dvasingumus amžių bėgyje sukoncentruodavo į kitus aspektus, per juos norėjo iškelti kitus Evangelijos žodžius.
O šiandien Bažnyčioje bręsta poreikis būtent brolį padaryti keliu į vienybę su Dievu, į šventumą. Dar daugiau: poreikis padaryti tarpusavio meilę ta vieta, kur galima patirti Dievo buvimą ir vienybę su juo. Kalbėdamas pašvęstiesiems (tačiau šio naujo suvokimo simptomai liečia ir visus Bažnyčios narius), Jonas Paulius II tvirtina, kad bendruomenė yra skirta būti žmogiškąja terpe, “kurioje galėtų gyventi Švenčiausioji Trejybė, skleidžianti istorijoje dovanas, būdingas Trijų dieviškųjų Asmenų bendrystei” 31 O kitas Bažnyčios dokumentas pripažįsta, kad bendruomenė yra „pati savaime teologinė realybė, kontempliacijos objektas“, nes būdama „šeima, suvienyta Viešpaties vardu“, „pačia savo prigimtimi yra vieta, kur turi būti ypatingai galima pasiekti Dievo buvimo pilnatvės patirtį ir ją perduoti kitiems“32. Nuo asmeninio kelio į sielos centrą, kur gyvena Švenčiausioji Trejybė, Šventoji Dvasia kreipia link bendruomeninio kelio, kuris atranda Trejybės buvimą vienybėje tarp brolių. Šiame naujame kelyje atskiro žmogaus augimui tiesiog būtinas savęs dovanojimas kitam, kaip primena Vatikano II susirinkimas: „Žmogus giliausia savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, todėl be santykių su kitais negali nei gyventi, nei išplėtoti savo gebėjimų”33. Todėl galime kalbėti apie „Žmogaus pašaukimo bendruomeninį pobūdį Dievo plane“34: pašaukimo, kuris atranda tobulą įvykdymą Jėzuje, atnešusiame broliškos meilės įsakymą35. Nuo „bėgimo nuo brolio“, kad būtų galima eiti prie Dievo, esame vedami „ieškoti brolio“, kad atrastume Dievą tarpusavio bendrystėje.
Šią būtinybę ne kartą labai aiškiai parodė Jonas Paulius II, o ją reziumavo Apaštaliniame laiške Novo millennio ineunte, sakydamas, kad trečiojo tūkstantmečio dvasingumas bus bendrystės dvasingumas: „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius” (nr. 43). Atkreipkime dėmesį į dvejopą jo nurodomą bendrystės dvasingumo motyvaciją: to reikalauja Dievo planas (visus padaryti viena, leidžiant dalyvauti savo vienybės gyvenime) ir pasaulio lūkesčiai (vis gilesnis taikos ir visuotinės brolystės poreikis).
Ir čia atsiveria naujas kelias vienybei su Dievu, kuriame artimas nebėra tik tas, kuriam reikia patarnauti, kurį reikia mylėti, bet tas, kurį reikia įtraukti į tarpusavio meilę, nes tik šiame savitarpiškume galime išgyventi Dievui būdingą trejybinę meilę. Artimas nebėra pasiekiamas dvasinės kelionės pabaigoje, kaip vienybės su Dievu išdava, bet jo ieškoma nuo pat pradžios, kad kartu su juo būtų galima eiti link Dievo. Kitas žmogus yra konkreti galimybė ir nenumaldoma būtinybė tam, kad būtų gyvenama tarpusavio meilės įsakymu, proga pajusti Kristaus buvimą tarp mūsų, sąlyga pasiekti Dievą, pilnai išgyventi jo agapės gyvenimą. Apaštalas Jonas rašo: „Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa“ (1 Jn 4, 12).
Jonas Paulius II primena: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Jei tikrai būsime įsimąstę į Kristaus veidą, brangieji broliai ir seserys, mūsų pastoracinis planavimas negalės būti neįkvėptas „naujo įsakymo”, kurį jis mums davė: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą” (Jn 13, 34).
(…) Viešpaties žodžiai šiuo klausimu perdėm apibrėžti, kad būtų galima menkinti jų reikšmę. Bažnyčiai jos kelyje per istoriją ir naujajame amžiuje reikės daugelio dalykų; tačiau jei nebus meilės (agape), visa bus bergždžia. Pats apaštalas Paulius primena mums apie tai savo himne meilei: jei mokėtume kalbėti žmonių ir angelų kalbomis ir jei turėtume tikėjimą, kad galėtume „net kalnus kilnoti”, tačiau neturėtume meilės, visa būtų „niekas” (plg. 1 Kor 13, 2). Meilė tikrai yra Bažnyčios „širdis”; tai puikiai suprato Teresė Lizjietė, kurią kaip scientia amoris (meilės mokslo) žinovę paskelbiau Bažnyčios mokytoja“36.
Tai svajonės, nuolat lydėjusios krikščionis per šiuos amžius išsipildymas: iš naujo pražydinti pirmosios krikščionių bendruomenės gyvenimą. Vos tik gimusią Jeruzalėje ją jau sudarė trys tūkstančiai žmonių, kilusių iš visų tuomet pažinto pasaulio kraštų. Didelė tautų ir kultūrų įvairovė susiliejo į vieną širdį ir vieną sielą ir pasireiškė dalijimusi materialinėmis gėrybėmis, taip kad nė vienam iš jų nieko netrūko. Tai buvo Jėzaus įsakymo „Mylėkite vienas kitą“ įkūnijimas, istorinis įgyvendinimas maldos, kuria jis kreipėsi į Tėvą, išreikšdamas giliausią savo troškimą: „Kad visi būtų viena“ (Jn 17, 21), jo mirties ir prisikėlimo vaisius.
Savo garsiajame veikale apie ateities dvasingumą Karl Rahner iškėlė “brolišką bendrystę Šventojoje Dvasioje kaip rytojaus dvasingumo ypatingą ir esminį bruožą”. Jis rašė, kad ateities dvasingumo naujovė bus “broliška bendrystė, kurios dėka įmanoma išgyventi tą pačią esminę Šventosios Dvasios patirtį. (…) Jeigu yra Dvasios patirtis, išgyventa kartu ir visų tokia laikoma, trokšta ir gauta, akivaizdu, jog tai pirmųjų Sekminių patirtis Bažnyčioje, įvykis, kuris – reikia daryti prielaidą – tikrai nebuvo atsitiktinis individualių mistikų susibūrimas, bet Dvasios patirtis išgyventa bendruomenės. (…) Aš manau, kad ateities dvasingume dvasinės broliškos bendrystės, kartu išgyvenamo dvasingumo elementas gali turėti lemiamą reikšmę ir kad reikia lėtai, bet ryžtingai eiti į tai vedančiu keliu”37.
Atrodo, kad Dievo Dvasia po to, kai pastaruosius istorijos šimtmečius daugybė Evangelijos žodžių buvo išgyvenami po vieną, dabar nori vesti krikščionis gyventi Evangelijos širdimi: naujuoju įsakymu, vienybe. Atrodo, kad pamažu ryškėja dieviškoji pedagogika. Ji prasideda nuo kvietimo į radikalų Dievo pasirinkimą ir veda į perkeitimą į meilę, taip kad tampame pajėgūs mylėti brolius antgamtine meile: tai šaknys ir visas medis. O dabar Bažnyčios medis, išaugintas dvigubo įsakymo, gali tarsi naujai pražysti naujojo įsakymo vainike, nešančiame vaisius: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35); “Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 21).
Bendrystė tarp įvairių Bažnyčios komponentų
Įsigilinimas į Bažnyčios, kaip bendrystės, trejybinę prasmę reikalauja santykių Bažnyčios viduje permąstymo. Vyskupai ir kunigai, vienuoliai ir vienuolės, pasauliečiai, vyrai, moterys, jaunimas, naujosios bendruomenės, asociacijos, bažnytiniai judėjimai yra kviečiami savo tarpusavio santykius grįsti trejybine perichorèsis dinamika, savęs dovanojimu vienas kitam ir vienas kito priėmimu, tarnavimu ir bendryste. Tą patį reikia pasakyti apie santykius tarp vietinių Bažnyčių. Į jų apmąstymą visiškai nauju būdu pakvietė taip pat ir neseniai vykę specialūs vyskupų sinodai skirti Azijai, Okeanijai, Amerikoms, Afrikai, Europai.
Apaštalinis laiškas Novo millennio ineunte dar kartą aiškiai parodo Bažnyčios ėjimą nuo Susirinkimo iki šių dienų vis didesnės vienybės tarp visų jos komponentų kryptimi: “Bendrystės vietas būtina kasdien visais lygmenimis puoselėti bei plėsti kiekvienos dalinės Bažnyčios gyvenimo audinyje. Bendryste turėtų spindėti vyskupų, kunigų ir diakonų, ganytojų ir visos Dievo tautos, dvasininkijos ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, bažnytinių organizacijų ir sąjūdžių tarpusavio santykiai” (nr. 45). Toliau Jonas Paulius II labai tikroviškai ir ryžtingai tvirtina, kad “bendrystės vizija artimai susijusi su krikščioniškosios bendruomenės gebėjimu atverti erdvę visoms Dvasios dovanoms. Bažnyčios vienybė yra ne vienodybė, bet teisėtų įvairybių organiška visuma”. Ir dar kartą pamini “šalia įšventinamosios tarnybos (…) kitas, įsteigtas ar paprasčiausiai pripažintas, tarnybas”, taip pat ir pasauliečius bei “įvairias susivienijimo formas – nesvarbu, ar tai būtų bažnytinių sąjūdžių tradiciškesnės ar naujesnės formos, – tebeteikiančias Bažnyčiai gyvastingumo, kuris yra Dievo dovana ir autentiškas „Dvasios pavasaris” (nr. 46).
Bendrystės dvasingumas, kuris dabar jau turi teikti gyvybingumą visai Bažnyčiai, savo pagrindą ir vienijantį elementą randa tarpusavio meilės įsakyme, kuris yra kelias į pilnutinį dievišką gyvenimą – trejybinę meilę. Jis atrodo kaip dieviškojo įstatymo, tvarkančio Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą, vertimas į žmonių kalbą. Šis įstatymas yra jo, Jėzaus, nes Žodis “pradžioje” gyvena pagal jį, kaip savo gyvenimo taisyklę, Trejybės viduje. Jis yra naujas, nes Jėzus jį atneša į žemę iš pačios Trejybės širdies: jį atskleidžia pirmą kartą ir juo pasidalina, kad taptų jo bendruomenės gyvenimu. Tai trijų dieviškų Asmenų perichorèsis ir koinonia, perteikta mums, kad būtume įvesdinti į jų pačių gyvenimą. Jėzus, atėjęs iš Trejybės, mums atskleidė, kad kiekvienas iš trijų Asmenų gyvena dėl kito, gyvena kitame, gyvena kitu. Tarp jų yra dovanojimo, priėmimo, priklausomybės ir meilės savitarpiškumas. Augustinas paaiškina, kad tarpusavio meilės įsakymas yra naujas, nes gali gimdyti tarp mūsų naują gyvenimą, vienybę, kuri yra trejybinės vienybės atspindys ir dalyvavimas joje38.
Trejybinė perichorèsis tampa tikruoju ir galutiniu modeliu viso to, kas sudaro Bažnyčios tikrovę, savitarpio santykiams ir vienas kito papildymui. Trejybės gyvenimo “įstatymas” tampa Mesijo tautos, kuri yra Trejybės ikona (plg. Lumen gentium, 9), gyvenimo įstatymu. Jis pagrindžia ir gaivina Bažnyčios vienybę jos vienovėje ir įvairovėje. Bažnyčia išgyvena Kristuje perichorèsis tarp asmenų, bendruomenių, tarnysčių, charizmų, kultūrų…
Tarpusavio meilės, kaip išskirtinio Kristaus įsakymo, patirtis ir suvokimas yra Bažnyčios skiriamasis bruožas (“iš to pažins, kad esate mano mokiniai…”, plg. Jn 13, 35) ir jos esmė. Jeigu pritaikysime sakramentinį scholastikos žodyną Vatikano II Susirinkimo požiūriui į Bažnyčią, kaip sakramentą, šis įsakymas yra sacramentum Ecclesiae (Bažnyčios sakramento) res. Apie tai glaustai kalbėjo jau Šv. Bonaventūra: “Ecclesia enim mutuo se diligens est” (Bažnyčia iš tikrųjų yra tarpusavio meilė)39.
Bendrystės dvasingumo reikalavimai
Popiežius savo Laiške Novo millennio ineunte neapsiriboja bendrystės dvasingumo reikalingumo paskelbimu. Iškėlęs klausimą: “Ką tai reiškia konkrečiai?”, kad būtų įgyvendintas bendrystės dvasingumas, pateikia keletą gairių, kurias pabaigai norėčiau trumpai pristatyti.
Tikėjimu paremtas nusiteikimas kito žmogaus atžvilgiu
Bendrystės įvykis, kuris yra Kristaus malonė Šventojoje Dvasioje, “atsitinka” ten, kur sąmoningai kaskart iš naujo aš esu prieš kitą su Kristaus nusiteikimu: dvigubu ir nedalomu jausmu, kad myliu jį kaip mylėtų Kristus (tai “jo” įsakymas) ir kad pripažįstu, jog jame yra Kristus (“visa, ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte”). Tai neįvyksta savaime. Savitarpio agápe, kurioje pripažįstame, jog esame viena Kristuje ir kiekvienas esame Kristus kitam, nėra tiktai ir nėra pirmiausia Bažnyčios gyvenimo rezultatas ir tikslas, bet, kaip malonė, yra kiekvienos autentiškos bažnytinės veiklos išeities taškas ir prielaida40.
Bendrystė, o ypatingai bendruomenės kūrimas, reikalauja specialaus tikėjimu paremto nusiteikimo, kitaip sakant, sugebėjimo matyti kitą vis naujomis akimis. Dokumente Novo milennio ineunte skaitome: “Bendrystės dvasingumas pirmiausia reiškia širdies žvilgsnį į mumyse gyvenantį Trejybės slėpinį, kurio šviesą turėtume įžiūrėti ir mus supančių brolių bei seserų veiduose.(…) Bendrystės dvasingumas taip pat yra gebėjimas įžvelgti pirmiausia tai, kas kituose yra teigiamo, priimant bei branginant tai kaip Dievo dovaną: ne tik kaip dovaną tam, kuris ją gavo tiesiogiai, bet ir kaip „dovaną man” (nr. 43). Ir šis tikėjimas padeda išsivaduoti nuo grynai žmogiško bažnytinės bendruomenės narių vertinimo, kuris gali iškelti į šviesą neigiamus aspektus, o jie neišvengiamai pasireiškia.
Atskiri asmenys, bet taip pat ir kiekvienas darbas, kiekviena iniciatyva, kiekviena bažnytinė institucija turi būti priimti tokie, kokie yra, ir būti mylimi, o ne smerkiami. Gimsta vis naujos bendruomenės, grupės, iniciatyvos. Pats jų pasirodymas Bažnyčios scenoje reikalauja dėmesio ir teigiamo išankstinio nusistatymo. Šiluma, kuria jie bus apsupti, sušvelnins jų kampuotumą, duos šviesos suprasti, ką reikia keisti tiek žmonių, tiek institucijų gyvenime. Meilė neteisia. Bažnytinė bendruomenė kaip tik padrąsina, įvertina ir tada kitas – tiek asmuo, tiek veikla – gali pilnai išsiskleisti, pagal savo asmenybę ir tapatybę. Visa tai visiškai priešinga suvienodinimui ir sulyginimui.
Šiam tikslui pasiekti yra būtina atnaujinta ir pastovi nuostata vienas kitam atleisti. Reikia iš anksto įrašyti į sąmatą kitų klaidas ir būti pasiruošus atleisti septyniasdešimt kartų po septynis kartus, pagal taisyklę, kurią Jėzus paliko savo bendruomenei (plg. Mt 10, 21). Atleidimas apima taip pat ir atsižadėjimą pažaboti kitą savo griežtomis schemomis. Meilė pasitiki ir tiki galimybe atsinaujinti, viliasi prisikėlimu, nes meilė “visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi” (1 Kor 13, 7). Tai kvietimas visada pradėti iš naujo; kiekvienas turi turėti galimybę remtis kitų atleidimu ir jų gailestingumu.
Bažnyčios sielovadoje daug trūkumų nėra ištaisomi arba veikla neduoda laukiamų rezultatų todėl, kad užmirštama ši paprasta, bet būtina prielaida.
Meilingas vienas kito priėmimas
Kitas meilės, kuriančios vienybę, aspektas yra priėmimas. Jis padeda įsijausti į kitą, padaryti savais jo nerimą, jo kančias, jo džiaugsmus, rūpesčius, pasisekimus. Meilė užmiršta save ir pilnai atsigręžia į kitą. Laiške NMI skaitome: “Bendrystės dvasingumas taip pat reiškia gebėjimą jausti gilią mistinio Kūno vienybę ir traktuoti savo tikėjimo brolį kaip „dalį savęs”. Tiktai tada mokėsime dalytis jo džiaugsmais bei kančiomis, išgalėsime nuvokti jo troškimus bei atsakyti į jo poreikius, pasiūlyti jam tikrą ir gilią draugystę. (…) Bendrystės dvasingumas galiausiai reiškia mokėti „suteikti erdvės” broliui, nešiojant vieniems kitų naštas (plg. Gal 6, 2) ir duodant atkirtį egoistinėms pagundoms, be paliovos rengiančioms mums žabangas ir žadinančioms varžymąsi, karjerizmą, nepasitikėjimą ir pavydą” (nr. 43).
Čia kalbama apie tarpasmeninius santykius, bet šiuos nurodymus galima pritaikyti ir institucijoms, veiklai, charizmoms. Kitas asmuo, kaip ir kita veikla, turi būti priimtas ir mylimas toks, koks yra, o ne kokio mes norėtume, kad būtų. Reikia atsižadėti pagundos norėti kito pagal savo paveikslą ir panašumą arba pagal savo skonį. Geriau mokėti džiaugtis skirtingumu, viena kitą papildančių dovanų turtingumu, prisimenant Šv. Pauliaus vieno kūno su skirtingais nariais įvaizdį. Karitatyvinė ar socialinė asociacija skiriasi nuo maldos grupės. Charizmatinis judėjimas – nuo naujos bendruomenės, besiremiančios monastiniu dvasingumu. Ir vis dėlto kita grupė, kitas judėjimas yra tikrovė, kuri “man priklauso”, jeigu prisiminsime Jono Pauliaus II žodžius.
Kad suprastume kitą ir priimtume jo savitumą kaip dovaną, reikia įžengti į jo vidinį pasaulį ir pamatyti tikrovę jo akimis, pajusti jo jausmais, dalyvauti jo gyvenime, dalintis viskuo, kas yra jo. Taip Paulius kviečia būti graiku su graikais, žydu su žydais, silpnu su silpnais, kviečia tapti visiems viskuo (plg. 1 Kor 9, 19-23). Džiaugtis su besidžiaugiančiais, verkti su verkiančiais ir turėti vienodus jausmus visų atžvilgiu (plg. Rom 12, 5). Čia kalbama apie grynai velykinę dimensiją. Jėzus ant kryžiaus iki galo įvykdė reikalavimą “tapti visiems viskuo”, dalyvaudamas visame tame, kas mūsų: Jis, kuris nepažinojo nuodėmės, dėl mūsų tapo nuodėme (plg. 2 Kor 5, 21), jis patyrė mūsų atskyrimą nuo Tėvo (plg. Mk 15, 34), pasidavė tokiai mirčiai, kaip mūsų (plg. Fil 2, 6-8). Mūsų dalinimasis viskuo Kristaus pavyzdžiu nėra paprasta “užuojauta”, bet realus vienas kito naštų nešiojimas (plg. Gal 6, 2).
Kito priėmimas reiškia dar ir sugebėjimą klausytis, kad kitas galėtų jaustis iki galo suprastas. Meilė moka nutilti ir klausytis. Tik taip kitas jausis pilnai priimtas ir galės iki galo išsakyti savo poreikius, išdėstyti savo abejones arba planus. Bažnytinėje bendruomenėje reikia mokėti eikvoti laiką klausymui ir dalinimuisi. Nėra tikros bendrystės jeigu nesutinkame įeiti į kito gyvenimą ir jeigu neleidžiame kitam įeiti į mūsų gyvenimą. Bendravimas yra esminis dalykas.
Kai tai įvyksta, galime konstatuoti visų bažnytinės bendruomenės arba šeimos, kurioje gyvename, grupės, kuriai priklausome, narių praturtėjimą, galime džiaugtis vienas kitą papildančiais požiūriais, skirtingu jautrumu dalykų atžvilgiu. Kiekvieno į bažnytinės bendruomenės gyvenimą atnešamų dovanų sugebėjimas papildyti kitas panaikina pavydą ir konkurenciją, nes kiekvienas džiaugiasi kito gėriu, įsitikinęs, kad bendrystės dėka tai priklauso ir jam. Į kitą, pasidalinusį savo dovana, jau nebežiūrime kaip į priešininką. Taip išsilaisviname iš mažų kompleksų, kuriuos kiekvienas turime, einame link ramaus atsivėrimo kitam iki visiškos vidinės laisvės. Bendrystė pašalina įtarumą ir neigiamą kito vertinimą.
Reikėtų ypatingai atkreipti dėmesį į du Jono Pauliaus nurodymus: “abipusio bei vaisingo ganytojų ir tikinčiųjų įsiklausymo kupino dialogo” (plg. NMI 45) būtinybę tiek bažnytinio gyvenimo administravimo srityje, tiek specifiniu pasauliečių dalyvavimo socialiniame ir kultūriniame gyvenime klausimu; ir būtinybę krikščionių bendruomenėje “atverti erdvę visoms Dvasios dovanoms”, senoms ir naujoms nesistengiant jų suvienodinti, bet palaikant “teisėtų įvairybių organišką visumą” (plg. NMI nr. 46) bei “hierarchinių dovanų” ir “charizmatinių dovanų” savitarpio pagalbą (plg. Lumen gentium 4. 12).
Bendrystės askezė
Taigi, bendrystė reikalauja aiškios askezės. Ir tai, ko gero, buvo šiek tiek apleista Vatikano II Susirinkimo pasiūlytos bendrystės ekleziologijos suvokime ir įgyvendinime. Y. Congar pabrėžė, kad tai, kas davė formą ir gyvybingumą praeities hierarchinei ekleziologijai, buvo “klusnumo mistika”, suvokiama vertikaliai: klusnumas Dievui ir vyresniesiems. Bendrystės ekleziologijoje pusiausvyrą turi įnešti klusnumo vienas kitam Kristuje mistika, gerbiant tarnysčių ir charizmų savitumą. Nereikia nuvertinti to, kad Jėzus, pateikdamas tarpusavio meilės įsakymą, kaip modelį ir matą pristato save (jo žodis “kaip”). Kalbama apie jo “didesnę” (meízona) agape, ėjusią “iki galo”, iki kryžiaus mirties. Būtent ten, tame “eis télos” (iki galo) atsiskleidžia Tėvo meilė Sūnui ir Sūnaus meilė Tėvui, ir tai reiškia atiduoti viską, atiduoti patį save.
Todėl kai apaštalas Paulius nori Filipų bendruomenei pasiūlyti mąstymo ir elgesio būdą ir pavyzdį, būtiną norint gyventi bendrystėje, neatsitiktinai, pagal tą pačią logiką, parodo į Kristų, kuris “apiplėšė pats save” (Fil 2, 7). Kristologinė kenosis mums atveria Dievo būties gelmes, kur, parafrazuojant Jėzaus loghion (pasakymą), “prarandama gyvybė, norint ją atrasti”. Toks yra Agápe, kuri yra Dievas, trejybinis įstatymas, tuo pačiu bažnytinės agápe įstatymas. Kristaus savęs apiplėšimas yra elgsenos pavyzdys, kuris, kaip rašo Paulius, įgalina nepalikti “vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikyti aukštesniu už save ir žiūrėti kiekvienas ne savo naudos, bet kitų” (Fil 2, 3-4). Kryžius kaip kenosis (arba dar tiksliau, pats Nukryžiuotasis) yra pastatytas koinonia centre: Jis yra jos vienintelis kelias ir mokytojas.
Naujoji mistika
Galiausiai bendrystės dvasingumas veda į “naują mistiką”, naujojo įsakymo mistiką, Bažnyčios, kaip mistinio Kūno, mistiką, į Kristaus buvimo kartu patirtį, išgyvenamą ne tik atskiro žmogaus, bet “dviejų ar trijų” susirinkusių jo vardu (plg. Mt 18, 20). Tai jau nebe vieno šventojo mistika, bet Šventojo tarp mūsų mistika. Tai mistika tų, kurie myli vienas kitą taip, kaip jis mus mylėjo; sielų vienybės, kuri čia žemėje atspindi Trejybę Danguje, mistika.
Tai “išorinės pilies” mistika, anot taiklaus Chiaros Lubich posakio, susišaukiančio kaip kontrastas su Šventosios Jėzaus Teresės “vidine pilimi” 41. Čia Dievas patiriamas visų vidinių galių nutildymo dėka, kol pasiekiama pati Dievo vidaus gelmė. O ten, išorinėje pilyje, Dievo patirtis yra vaisius savęs apiplėšimo per savęs paties ir savo vidaus dovanojimą kitam, per kito priėmimą mano dovanos ir kito dovanojimą savęs man (savęs apiplėšimą) tarpusavio meilėje42. Taip gimsta nauja erdvė: paties Jėzaus vidus persmelkia ir perkeičia į save bažnytinę bendrystę, Dievo Karalystę tarp mūsų (plg. Lk 7, 21). Mistinė patirtis “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20) tampa bažnytine patirtimi, mistinio Kūno, realaus Kristaus buvimo savo bendruomenėje patirtimi. Tai, ką Vatikano II Susirinkimas sako apie vienuolinę bendruomenę, galioja ir visai Bažnyčiai, ir kiekvienai jos bendruomenei, nuo šeimos iki diecezijos: ji yra “tikra Viešpaties vardu susirinkusi šeima”, kuri “Šventosios Dvasios į širdis išlietąja Dievo meile” “džiaugiasi jo buvimu kartu (plg. Mt 18, 20)” (Perfectae caritatis, nr. 15). “Džiaugiasi” – tai kolektyvinė mistinė patirtis, “trečiojo įsakymo”, bendrystės dvasingumo vaisius.
Išnašos
1 Novo millennio ineunte (NMI), 43.
2 Plg. Lumen gentium, 4.
3 Klausimai 3: Asketiniai raštai, red. U. Neri, Torino 1980, p. 232-233.
4 Jono evangelija, 17, 8: NBA XXIV/1, p. 401.
5 Jono laiškai, 10, 3: NBA XXIV/2, p. 1837-1839.
6 Grigalius Didysis, Moralinis Jobo knygos komentaras, VII, XXIV, 28, Grigalius Didysis, Visi raštai, t. I/1, Città Nuova, Roma 1992, p. 567; PL 75, 780-781.
7 Cherubiškasis Pilgrimas, Leid. Paoline, Cinisello Balsamo 19922, p. 237.
8Orat. 37,18: PG 36, 332-333.
9 Kirilas Aleksandrietis, Jono Evangelijos komentaras/1, IV, 3, Città Nuova, Roma 1994, p. 513: PG 74, 553.
10Grigalius Didysis, Moralinis Jobo knygos komentaras, VIII, XVIII, 34, Grigalius Didysis, Visi raštai, t. I/1, Città Nuova, Roma 1992, p. 641-643.
11 Plg. Grigalius Didysis, Homilijos pagal Ezechielio knygą, I, VIII, 17, Grigalius Didysis, Visi raštai, t. I/1, Città Nuova, Roma 1992, p. 249.
12 Plg. Grigalius Didysis, Moralinis Jobo knygos komentaras, VI, XXXVII, 58, Grigalius Didysis, Visi raštai, t. I/1, Città Nuova, Roma 1992, p. 533-535.
13 Plg. Grigalius Didysis, Homilijos pagal Ezechielio knygą, II, II, 15, Grigalius Didysis, Visi raštai, t. III/2, Città Nuova, Roma 1999, p. 65-67.
14 Unitatis redintegratio, n. 7.
15 „Pirmame laipsnyje sielą nuolat lanko sužadėtinis, antrame ji yra įvedama į jo namus, trečiame susivienija su juo. Ketvirtame tampa gyvybės motina”; „Pirmame laipsnyje ji grįžta į save, antrame – kyla prie Dievo, trečiame įžengia į Dievą, ketvirtame nusileidžia žemiau už save. Pirmame ir antrame ji pakyla, o trečiame ir ketvirtame yra perkeičiama. Pirmame laipsnyje pakyla ligi savęs, antrame išeina iš savęs, trečiame pasikeičia Dievo šviesoje, ketvirtame supanašėja su Kristumi nuolankumu” (Keturi veržlios meilės laipsniai, XXVI, XLVII, vert. A, Sforza, Ed. Dehoniane Roma, [1990], p. 69, 99).
16 Ten pat, XXIX, p. 73.
17 Ten pat, XLII, p. 91.
18 Ten pat, XLIII, p. 92.
19 Plg. Ten pat, XLIV-XLV, p. 93-93; XLVI, p. 97-98. K. Ruth siūlo įdomų palyginimą tarp Ričardo caritas deficiens ir Matildos iš Magdeburgo “silpnėjančios meilės” (Vakarų mistikos istorija, t. I, Vita e Pensiero, Milano 1995, p. 458).
20 Ten pat, XLVI, p. 97-98.
21 Dievo meilės knyga, homilija LVI, 1, cit. V. Lossky, Rytų Bažnyčios mistinė teologija, EDB, Bologna 1985, p. 207.
22 „Iš tiesų, kuo labiau myli, tuo daugiau trokšta, kad tas Dievas būtų mylimas ir Dievo pašlovintas. Ir kuo labiau to trokšta, tuo daugiau pastangų tam deda tiek maldoje, tiek kitose būtinose ir jai įmanomose pratybose” (Dvasiniai pamokymai, 10, Šventasis Kryžiaus Jonas, Raštai, O.C.D., Roma 1985, p. 1152).
23 „Toks yra vidinės maldos tikslas… to siekia dvasinė santuoka: atlikti vis daugiau darbų… Trokškime ir praktikuokime vidinę maldą ne tam, kad džiaugtumės ja, bet kad turėtume jėgų tarnauti Viešpačiui… reikia, kad Morta ir Marija sutartų” (Septynios buveinės, 4, 6.12, Šventoji Jėzaus Teresė, Raštai, O.C.D., Roma 1977, p. 958, 961).
24 Septynios buveinės, 3, 2.6.8, ten pat, p. 949, 950, 951.
25 Pokalbis 32, Laiškai, pokalbiai, dokumentai, red. P. Coste, IX, 328.
26 Pokalbis 1, Ten pat, IX, 5.
27 Katechezės, 8, Pachomijus ir jo draugai. Regulos ir raštai, red. L. Cremaschi, Edizioni Qiqajon, Bose 1988, p. 208.
28 Mokymas apie 132 psalmę, 6: NBA XXVIII/1, p. 317.
29 Regula, Prologas: FF 2749.
30 Plg. Regula, 4, 22: FF 2782; 10,7: FF 2810; 4,13-14: FF 2779 ir pastaba.
31 Apaštalinis paraginimas Vita consecrata, n. 41.
32 SCRIS, Vienuolinio gyvenimo kontempliatyvioji dimensija, n. 15.
33 Gaudium et spes, n. 12.
34 Ten pat, n. 24.
35 Plg. Ten pat, n. 32.
36 Novo millennio ineunte, n. 42.
37 Ateities Bažnyčios dvasingumo elementai, Dvasingumo problemos ir perspektyvos, red. T. Goffi e B. Secondin, Brescia 1983, p. 440-441.
38 „Kokie yra Dievo įsakymai? – klausiama – “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte” (Jn 13, 34). (…) Meilė yra tiek jungianti, kad kaip ji yra sudaryta iš ryšių, taip sulieja į viena visus tuos, kurie nuo jos priklauso, tarsi išlydytus ugnies. (…) Tačiau jeigu neuždegama meilės ugnis, tie daugelis negali susilieti į viena” (Jono laiškai, 10, 3: NBA XXIV/2, p. 1839).
39 Pokalbiai apie Pradžios knygą, I, 4, Šv. Bonaventura Visi raštai, VI/1, Città Nuova, Roma 1994, p. 50.
40 Pateikiu kai kurias P. Coda įžvalgas, “Novo millennio ineuente”. Praėjus metams, “Nuova Umanità”, XXIV (2002) 577-590.
41 Kalbėdama Fokoliarų judėjimo draugams vyskupams ir parodydama vienybės dvasingumo prasmę, Chiara Lubich teigė: „Dabar turbūt atėjo laikas atrasti, nušviesti, statyti Dievui jo išorinę pilį, kartu su Juo tarp žmonių. Ta pilis, jei gerai įsižiūrėsime, yra ne kas kita kaip Bažnyčia, ten, kur gvename. Dėl šio dvasingumo ji gali vis labiau tapti savimi, vis gražesnė, vis labiau švytinti, kaip mistinė Kristaus sužadėtinė, būsimoji dangaus Jeruzalė, apie kurią yra parašyta: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais” (Apr 21, 3)”.
42 Plg. G. Zanghì, Išorinė pilis, “Nuova Umanità”, XXVI (2004) 371-376.