Tapti ugnimi, kad uždegtume kitus
Pagal José Maria Arnaiz, ispanų vienuolio marianisto, Tarptautinės Vyrų vienuolių vyresniųjų sąjungos sekretoriaus, straipsnį.
Dievui pašvęstieji asmenys yra pašaukti būti gyvais Bažnyčios žmonėmis, kurie atskleidžia pozityvų buvimą Bažnyčios nariu per bendruomeniškumą tiek tarpusavyje, tiek su visais žmonėmis. Tai dvasiškai vaisinga ir radikaliai evangeliška žmonių grupė, pajėgianti matyti naujus dalykus, kurie gimsta Bažnyčioje ir dabartinėje visuomenėje. Reikia turėti atnaujintą pranašiškają-išminties-eshatologiškają savivoką, o tai kviečia PG atsiversti į skaidrų gyvenimo liudijimą, kuris parodo Jėzų ir sudabartina Jo buvimą tarp mūsų bei Jo visada naują veikimą Bažnyčios ir žmonijos istorijoje.
I. Kriterijai, pagal kuriuos įvardiname iššūkius
Šie kriterijai gali parodyti kelią ir pagilinti mūsų PG patirtį bei padėti suvokti, kokie yra tikslai, kuriuos norime pasiekti šiais laikais.
PG visais laikais buvo kviečiamas tapti ugnimi, kuri uždega kitų žmonių širdis. Taigi, tai kvietimas į uolumą, intensyvią maldą, evangelinį radikalumą, tarnavimą misijai ir mokinystei.
Tiek mūsų Kongregacija, tiek vienuolijos visame pasaulyje per paskutinius dešimtmečius intensyviai analizuoja naujus socio-kultūrinius iššūkius ir ieško šiandieninių kelių, kaip labiau realizuoti savo pašaukimą. Tai įvairios atsinaujinimo formos, ypatingas atsigręžimas į vargšus, mistinio gyvenimo gilinimas, misijiniai projektai, naujos formacijos paribiuose, charizmatinė malda, darbas teisingumo labui, dėmesys bendruomeniniam ir apaštaliniam gyvenimui, gilinimasis į Šventąjį Raštą, psichologijos žinių pritaikymas, bendradarbiavimas su pasauliečiais, struktūrų peržvalga, pastangos būti arčiau jaunimo ir pan. Deja, susidaro įspūdis, kad labai norime būti naujai, kitaip, giliau, tikriau, tačiau keičiamės labai nedaug, galbūt net regresuojame. PG, kuris būtų labiau ištikimas Jėzui Kristui, charizmai, Steigėjo minčiai ir pasaulio poreikiams, taip ir nepražysta.
Galbūt neprisiimame rizikos palikti tariamą saugumą? Matome uždavinius bei tikslus, tačiau pastangos lieka silpnos ir trapios. Jėzuitas t. Carlos Palacio rašo: „PG šiandien kenčia nuo nuolatinės „evangelinės mažakraujystės”, tiek asmeninės, tiek institucinės. Tokiai mažakraujystei įveikti reikalinga aistra Jėzaus Kristaus asmeniui, pirmoji meilė, kuri turi pasotinti PG.”
Kad žengtume konkrečius žingsnius, turime pradėti nuo dviejų dalykų: suvokti ir įvardinti realybę bei atsiliepti į pašaukimą nuolankumui. Ką gi, nesame tokie reikalingi, kaip tikėjomės būsią. Tačiau tai nereiškia, kad nesame svarbūs. Tačiau, užuot pergyvenę arba labai daug svarstę apie savo reikalingumą bei svarbą, geriau mąstykime, kaip galime labiau mylėti, kaip galime būtų evangeliniu raugu tarp šiandieninių vargšų.
Šiandieninė visuomenė yra visiškai kitokia nei ji buvo, kada dauguma mūsų pradėjome pašvęstąjį gyvenimą. Ji dabar pliuralistinė, daugiakultūrinė, post-postmoderni, postkriščioniška, multireliginė, globalistinė, perkrauta informacinių technologijų ir komunikacijos priemonių. Per porą dešimtmečių įvyko epochos pasikeitimas. Ir dabar žmonės kitaip suvokia Dievą, religinę patirtį, tiesą, dogmas.. Europoje baigiasi tradicinės krikščionybės era. Ir visa tai mums šaukte šaukia apie naujas neturto formas.
PG neturi eikvoti jėgų aimanavimui ir kritikavimui. Jėgos labai reikalingos vilties, tiesos bei gėrio išgyvenimui ir skleidimui. Kaip galime praktikuoti tikrąjį pliuralizmą, vienybę skirtingumuose, kuri yra Šventosios Dvasios darbo ženklas? Kaip galime statyti Bažnyčią šiandien, kaip galime šiandienos žmonėms rodyti kelią į išganymo pilnatvę? Formuojasi nauja visuomenė, norime ar nenorime, esame įtraukti į šią formaciją. Ar neišsigandusios savo baimių, nereikalingumo, silpnumo, vis tik įdėsime į jos pagrindus Dievo Karalystės sėklą? Šiam uždaviniui reikalingos Jėzaus apšviestos smegenys. Nežinome šios bangos dydžio, pokyčiai visuomenėje dabar labai stiprūs ir greiti. Bet mūsų uždavinys lieka tas pats – būti dėl stokojančių Duonos, stebint, kaip Dievas veiks šioje situacijoje.
Konsekracija mus padaro žmonėmis, kurie visiškai, be išlygų atiduoti Dievui, esame „gyva atmintis to, kas yra ir kaip veikia Jėzus” – neturtingas, paklusnus ir skaistus. Tampame Dievo meilės ženklu žmonijai.
Tai pirmas dalykas, ką pasiūlome pasauliui kaip vienuoliai. Deja, pasaulis nebe labai tai atpažįsta ir supranta, nes šiandieninė visuomenė dar gyvena ekonominio ir technologinio išganymo utopijoje, kurioje nėra vietos Dievui kaip Asmeniui. Be to, labai daug žmonių nebetiki gyvenimu po mirties arba krikščionišku amžinojo gyvenimo suvokimu. Tačiau mes esame ir liekame Dievo-Asmens, Dievo-Jėzaus Kristaus egzistencijos ir Jo meilės, Jo Gerosios naujienos ženklas. Dievas yra Tasai, kurį mes pirmiausia galime duoti žmonijai. O tai yra didžiulė, begalinė viltis, kurią galime jai duoti. Tai mūsų pirmoji pranašystė.
Toks gyvenimas, kurio centre yra Dievas, atsidavimas kitiems, evangelinių patarimų laikymasis, yra aiškiai „kontrokultūrinis”, todėl pasauliui nesuprantamas, nereikalingas. Tai pasireiškia tokiais simptomais, kaip naujų pašaukimų nebuvimas, narių išėjimas, bendruomenės senėjimas, sunkiai išlaikomi buvę misijos taškai, seserims per daug darbų ir rūpesčių, dėl ko seserys kartais gyvena nuolatiniame strese, silpsta bendruomeninis gyvenimas, seseriškumas, dvasingumas, atsiranda ekonominės problemos, nerimas dėl ateities. „Evangelinė anemija” produkuoja frustraciją ir nusivylimą – idealai ir realus gyvenimas pernelyg nutolę, o ilgalaikė frustracija neretai veda į vidinį bei išorinį atsiribojimą. Nusivylimas turi labai stiprią griaunančią jėgą. Tačiau jeigu suvokiame, kad esame nusivylę ir pradedame daryti konkrečius žingsnius to įveikimui, tai gali nešti labai gyvus, stiprius vaisius mūsų PG.
Aišku, kad nusivylimo įveikimo žingsniai reikalauja pastangų – reikia išsižadėti kompromisų su „pasaulio dvasia” bei prisirišimo prie įprasto, gal ir neteikiančio malonumo, tačiau patogaus gyvenimo būdo. Vėl turi gimti gyvas ir įkvepiantis troškimas būti tarnu, kad kiti turėtų gyvenimą.
PG iš esmės yra kontrokultūrinis. Pagal tai galime patikrinti savo ištikimybę. Gilbertas Čestertonas rašė, jog kiekviena žmonių karta buvo išgelbėta šventojo, kuris labiausiai jai pasipriešino. Taigi, mums reikia atvirai ir nuoširdžiai peržvelgti kriterijus, pagal kuriuos priimame sprendimus savo kasdienybėje. Pvz., gal renkamės tik tą veiklą, kuri yra efektyvi ir produktyvi? Ar nebijome pasitikėti, rizikuoti ir žengti žingsnius, kur, atrodytų, mažai vilties – tiek bendruomeniniame gyvenime, tiek darbuose? Ar tikime, kad tariamuose „nepasisekimuose” Dievo darbas pasireiškia ypatingu būdu? Prisiminkime vien Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Būtent per mūsų silpnumą Dievo garbė apsireiškia aiškiausiai.
II. Šiandienos iššūkiai
Iššūkiai yra kaip žemės kupstelis, iškilęs darže. Galima jį išlyginti, keikiant kurmį, o galima pasižiūrėti, ar tai kartais ne naujas daigais.
Dievui reikia mūsų protų ir rankų, kurie atsilieptų į šiandienos situaciją.
Atrodo, šiuo metu gyvename PG taip prastai, kaip niekad ankščiau, esame pametę orientyrus ir klaidžiojame, bendruomenės blogybės šaukiasi sprendimų, ir niekas nežino, kokie jie turėtų būti. Daugelis esame prieš atsiribojimo pagundą. Neturime „nei karvedžių, nei pranašų”, t. y., lyderių, kurie aiškiai matytų kelią ir įkvėptų kitus. O bendra nusivylimo nuotaika silpnina esamos vadovybės pajėgumą.
Iš naujo įgalinti PG
PG gyvybingumas asocijuojasi su tokiais posakiais, kaip: aistringas sekimas Kristumi, radikali mokinystė, evangelinis radikalumas, Dievo pirmenybės liudijimas, evangelinis dvasingumas, intensyvus maldos gyvenimas, apaštalinis dinamizmas, misijinis entuziazmas, gyva bendruomenė, paprastos ir atviros namų bendruomenės, pasišventimas vargšams, užsidegimas.
Skamba kovos šūksniai: grįžti prie Jėzaus, grįžti prie Evangelijos ir visą kitą pamiršti! Kaip sakydavo Jėzuitų generolas t. P. Arrupe: atnaujinti PG kokybę. Pasišvęsti nepadalintu laiku ir nepadalinta širdimi.
Taigi, turime iš naujo ieškoti ryšių tarp teorijos ir gyvenimo. Turime regulą. Tačiau kas trukdo tam, kad ji realiai keistų mūsų gyvenimą?
Dvasingumas ir teologija reikalingi įsikūnijimo. Šiandieninėje PG teologijoje mažai naujumo, įkvėpimo. Tai dar vienas „suklupimo akmuo”, kuris tačiau rodo, jog ruošiasi gimti kažkas naujo. Konkretus žingsnis ir kartu iššūkis yra kartu, bendrose paieškose, su kantrybe duoti šiandieninį „kūną” mūsų dokumentų teorijai. Aiškumas „kaip tai darome praktiškai” iš karto suteikia energijos, o abstrakčios formuluotės, nors ir labai gražios, to nepadaro.
Regula yra ne tik išorinės normos, bet (dar labiau) mūsų vidų kurianti forma. Jeigu kartu ieškosime ir rasime konkrečią prasmę, tai padės įveikti nusivylimą, grįžti prie Dievo Žodžio, charizmos. Ši paieška turi būti mistinė – charizmatinė – dvasinė, t. y., besiremianti kiekvienos mūsų maldoje gautomis įžvalgomis, per kurias susitinkame su Dvasia – gyvenimo šaltiniu, energija, prasme. Tai paieška, kuri suvokią realybę plačiau, negu ji matoma – t. y., iš Dievo, tikėjimo perspektyvos. Ir galbūt galima naujai surasti posakius, simbolius, kurie mums ir kitiems žmonėms leistų pakelti akis, praplėsti horizontus, išeiti iš rutinos, abejingumo, tuštumos ir nusivylimo sukelto nuovargio. Tai reiškia grįžti prie Jėzaus, Evangelijos, ir visa kita pamiršti.
Grąžinti gyvybingumą struktūroms, darbo vietoms
Turime bendruomenines ir pastoracines struktūras, darbo vietas. Turime jas peržvelgti, kad suderintume su mūsų skaičiaus mažėjimu. Jaučiame, kad esame mažiau reikalingi (net ir Bažnyčioje), mažiau vaisingi. Kur ir kam šiandien esame kviečiami tarnauti? Aiškus uždavinių įvardijimas – pagal Vienuolijos uždavinius, o ne tik pagal „kur moka ar kur uždirbsiu pensijai ir iki pensijos”, gyvenimas autentišku apaštaliniu gyvenimu – tai duos naujo įkvėpimo visiems.
Esame labai reikalingi bendruomeninės įžvalgos misijos klausimu. Mūsų darbai turi iš naujo įleisti šaknis į tikrąsias intencijas. Jie turi atitikti tokias savybes: neturi būti per sunkūs, išsekinantys, juose turi atsispindėti charizma, jie turi teikti gyvybę, būti lankstūs, t. y., nepririšantys sesers visam gyvenimui ir konkrečiai formai. Esamuose darbuose galime peržvelgti: ar yra pirminė motyvacija, ar per šį darbą pasiekiu tikruosius tikslus. Ar tie darbai tikrai yra evangelinis apaštalavimas? Dėl kokių priežasčių dirbame būtent šiuos darbus?
Jeigu ši peržvalga bus nuoširdi, ji suteiks neramumo ir rizikos. Gali būti, kad ir klysime, neišdrįsime. Tačiau svarbu atsistoti tiesoje.
Klausytis Dievo vargšų šauksmo
Jeigu tikrai klausysimės, tai mumyse skatins kūrybingumą rasti tinkamų būdų mažinti žmonių skurdą. Juk tai pati Šventoji Dvasia šiandien aimanuoja dėl Dievo vaikų per pabėgėlių, vienišųjų, tikėjimo ir vilties neturinčiųjų, pasimetusio jaunimo, vienišų žmonių, skriaudžiamų vaikų… skundus.
Apaštalinis vienuolinis gyvenimas visada buvo Bažnyčios pagalba tiems, kurių tikėjimas ir gyvenimas yra pavojuje. Vienuoliai ir vienuolės visada buvo tie, kurie eina ten, kur kiti nenori eiti, nes tai mažai garbinga, nepelninga, neįdomu, nešvaru, neperspektyvu ir t.t. Ir jie taip pat ne kartą turėdavo daugiau ar mažiau laisvai palikti „šiltas” vietas, kai jas užimdavo valstybės struktūros, pasauliečiai, ir ieškoti naujų paribių.
Klausiame: į kokį „nepatrauklų” paribį mūsų Įkūrėjai siuntė pirmuosius narius? Kas būtų šiandienos atitikmuo, kur mes būtume jo siunčiami šiandien?
PG nėra tik atsakas į sunkumus visuomenėje. Jis yra ir Dievo Karalystės kūrėjas, sėjant taikos, teisingumo, meilės, užuojautos, vilties, tikėjimo ir t. t. sėklas.
Kurti seseriškumą ir atnaujinti viltį
Bendruomeniškumas jau yra misija ir vienas iš stipriausių PG ženklų pasauliui.
Tapti pilnais žmonėmis, kad neštume pilną išganymą
Vienuoliai per istoriją, įvairiuose socio-kultūriniuose pokyčiuose rodydavo kitokį žmogiškų santykių, požiūrio į žmogų modelį.
Šiandien vienuolynuose dažnai susiduriama su žmogišku nebrandumu. Kiekvienas čia turime atsakomybę rūpintis savo tiek dvasiniu, tiek emociniu brendimu per visą gyvenimą. Reikia mokytis atpažinti ir pripažinti savo reakcijas, kylančias iš menkavertiškumo arba didybės jausmo, ieškoti žinių ir būdų kaip gydyti psichologines žaizdas, vaduotis iš emocinio sustabarėjimo, užsispyrimo, neišprusimo.
Sutikti būti „mažąja kaimene” ir tarnauti
Bendra krikščioniško tikėjimo krizė padaro kiekvieną tikintį ir tikinčiųjų bendruomenę „mažąja kaimene”. Tai naujas Bažnyčios ir mūsų gyvenimo modelis, kuriame mažai galios ir daug nuolankumo, kur neretai vieninteliu „darbiniu” žodžiu tampa Evangelija, Jėzaus žodis, kuris savaime turi galią, nes žmonės nebepajėgūs išgirsti kitų mūsų žodžių.
Dalintis misija su pasauliečiais
Kiek dalinamės su pasauliečiais savo charizma? Toks pasidalinimas, kartu apmąstant Vienuolijos vertybės, gali tapti gyvu vandeniu tiek vieniems, tiek kitiems. Pasidalijimas charizma reiškia dalijimąsi misija ir dvasingumu. Tai nėra paprasta, mums neretai lengviau dirbti ir melstis vieniems. Tam, kad pasidalintume, mums patiems turi būti aiškūs mūsų Vienuolijos dvasiniai ir apaštaliniai turtai ir tikslai.
Ši pasauliečių ir vienuolių bendrystė yra Šventosios Dvasios dovana šių laikų Bažnyčiai. Ji duoda gausių vaisių. Gali būti, kad būtent per šią bendrystę Dvasia ves į atsinaujinimą tiek pasauliečius, tiek vienuolius. Vienybė suteikia jėgų ir duoda dinamizmą.
III. Priimti iššūkius ir eiti pirmyn nauju būdu
Kai kurie dabar galime pasakyti: „Mes jau tiek metų apie tai kalbame, bet niekas nepasikeitė”.
Taip, PG krizė yra tikra ir gili. Tačiau PG nėra muziejaus reliktas. Vėl iš naujo turime ieškoti kelio, kaip krizę paversti galimybe.
Realiai kalbame apie pasirinkimą tarp gyvenimo ir mirties. PG gimsta iš tikėjimo Prisikėlimu, tikėjimo nauju gimimu pagal Nikodemą. PG šiandien dar kartą turi tapti alternatyva prieš globalinę krizę. Neturime pasilikti plūduriuojantys kažkur per vidurį. Reikia palikti balkoną ir įsijungti į procesiją. Vaikščioti tarp šiandienos žmonių kaip Jėzus – be baimės, pažįstant realybę, tiesiant ranką ir širdį dvasios ir kūno vargšams.
Yra nelengva išlaikyti meilę ir viltį. Gali padėti šie klausimai: į ką remiasi mūsų viltis? į pašaukimų skaičių? charizmą? bendruomeninio gyvenimo pasisekimus? pripažinimą, kurį gauname darbe? Viltis yra matyme, kad Jėzus yra mūsų gyvenimo centras, kad kiekvienas sutiktas vargšas yra kelias arčiau Jėzaus, kad Kalėdos – tai Jėzus ir šiandien įsikūnijęs šiame beveik pagoniškame pasaulyje.
Benediktas XVI rašė: „Tik tada, kai tikėjimas išgyvenamas kasdien iš naujo ir realizuojasi gyvai, kūnu ir krauju kiekviename laike, jis gali būti paskelbtas iš naujo.” PG gali būti krizėje, tačiau Šventoji Dvasia nėra krizėje. Todėl Turime daryti viską dėl PG, lyg viskas priklausytų nuo kiekvieno iš mūsų pastangų, ir pasitikėti, kad viskas priklauso nuo Dievo malonės. PG šiandien yra dovana ir užduotis.
PG yra Bažnyčios veidrodis. Daugeliui žmonių, kartais ir mums pačioms, atrodo, kad jis neturi ateities. Kaip ir krikščionybė, Bažnyčia. Galime leistis, kad ši krize mus suvirškintų, padarytų pusiau vienuoliais, kaip kad daugelis krikščionių šiandien yra „velykiniai” arba „laidotuviniai”. Tačiau galime išeiti iš krizės naujai atgimę ir sustiprėję. Kame paslaptis?
Apaštalinis vienuolinis gyvenimas yra pašauktas būti panašiu į prisikėlusio Jėzaus gyvenimą – arti pasimetusiųjų, išsigandusiųjų, netikinčiųjų, nešant jiems naujo, tikro gyvenimo viltį ir žinią. Kaip mūsų Vienuolija gali tapti labiau evangeliška, nazarietiška, velykinė, mistinė, pranašiška?
Didieji iššūkiai yra kvietimas į atnaujintą gyvenimą, į Jėzaus „projektą” šiems laikams, į tikrąją mokinystę, ypač per Žodžio skaitymą bei apmąstymą ir Eucharistiją.
Radikaliai sekant Jėzumi, būtina pastoviai savęs klausti: kokį Jėzų sekame? kokį Jėzaus įvaizdį formuoja mūsų dvasinis gyvenimas? kokį Jėzaus veidą rodo mūsų misijinis veikimas? kokį Dievą liudijame?
Vienuoliniai įžadai turi pripildyti mūsų konkrečią kasdienybę prasmės. Dažnai, bandydami jais ištikimai gyventi, jaučiame, kad lieka nepatenkinti mūsų poreikiai, be to, kitiems žmonėms tai nesuprantama ir nedaro įspūdžio. Tai kvietimas iš naujo apmąstyti savo įžadus, atrasti konkrečiai jų prasmę, kuri duoda energijos ir meilės. Juk būtent įžadai apibrėžia mūsų santykį su Dievu, su kitais, su pasauliu bei savimi. Jie yra geros malkos, kad įkurtume liepsną, kuri gali uždegti kitus.
Mums gali atrodyti, kad pasaulis griauna mūsų mūrus, stiprybę, identitetą. Tačiau Dievas už šių mūrų taip pat turi ir kuria nuostabų pasaulį – vienuolinį gyvenimą, kuris yra laimingas, vaisingas ir ištikimas, kuris gimdo naują gyvybę, atnaujina, pripildo. Kol kas to visai nematome. Kada ateis tas vaisingumo laikas? Mus drąsina tikėjimas, kad istorijai vadovauja Šventoji Dvasia.
Neturime dabar padaryti ir suprasti visko. Turime suprasti dabartį ir veikti joje. Kai apkabiname ir mylime dabartį, gyja mūsų praeitis ir ateitis.
Parengė ses. Linda Ceple SJE