Archyvas

Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią (2 Tim 17). Ar ne geriau būti dėl Kristaus ištremtu, surakintu, negu pačiam laisvu noru lindėti savo rankomis statytame kalėjime, negu gėdingai valkioti savo rankomis nukaltus pančius, kuriais gėdinga baimė yra surakinusi? (Pal. arkiv. Jurgis Matulaitis) ***** Drąsa – tai gebėjimas sekti […]

Duok mums, Viešpatie, tą drąsą ir narsumą, kad nesibijotume niekad savęs užmiršę, savęs visiškai išsižadėję, sau numirę visiškai paskęsti Vienuolijoj dėl didesnės Dievo garbės ir Bažnyčios labo, sužibėti, kaip toji žvakė ant altoriaus pastatyta, dėl Dievo garbės, sudegti, kaip tie smilkalų grūdai, išduodantys gardų kvepėjimą, dėl Dievo garbės, nesibijokime susinešioti, sudilti, sunykti dėl didesnės Dievo

Jei vienas kelias užkirstas, kodėl kito nepaieškoti. Jei vienos durys uždarytos, kitas sau prasiręskime, jei vienas langas užkimštas ir užkaltas, kitą sau darykimės, kad šviesą sau įneštume. (J. Matulaitis, Užrašai, 1911-03-07) Duok mums, Viešpatie, apaštališkos dvasios, tikro, visas sielas apimančio uolumo. (J. Matulaitis, Užrašai, 1911.01.25) Žiburys nežibės, jei nebus jame žibalo. Evangelijos skelbėjas nebus pasaulio

Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir tavo Bažnyčios. Ačiū, Viešpatie, kad mane išvedei iš šio pasaulio, kur klaidžiojau, o gal ir kitus klaidinau, tai vis neva iš uolumo; Tu,

Jau nuo seniai dangiškoji malonė mane skatino ir verste vertė, kad visa širdžia atsiduočiau Dievui, kad Dievą padaryčiau savo viso gyvenimo viduriu ir saule, apie kurią visos mano mintys, jausmai, geismai ir darbai suktųsi; jau nuo seniai Šv. Dvasios balsas šaukia, kad kaskart labiau stengčiaus savo gyvenimą tvarkyti pagal Evangelijos mokslą ir dvasią. (Iš Pal.

Eina kova. O Lietuvai labai reikia ramybės ir vienybės. (Iš laiško kun. F. Kudirkai, 1926.09.24) Reikia melstis, kad Dievas duotų mums daugiau ramybės. Žinoma, kitų neperdirbsi, bet reikia mokytis matant nematyti, girdint negirdėti, reikia mokytis visų tų šunybių, blogybių nejausti taip labai, nesigraužti dėl jų. Gali tą ramybę pasiekti vienijantis su švenčiausia Jėzaus Širdimi, Jam

Žemė – ne rojus, žmonės – ne angelai, be kryžių gyventi negali. Reikia mokytis kantriai ir ramiai visoki kryželiai nešti. (Iš Pal. J. Matulaičio laiško kun. Jonui Totoraičiui MIC, 1913.05.17) Tenesiduoda, kad kas jį atitrauktų nuo to, kame jaučia, kad bus didesnė Dievo garbė, nuo to, kas gali geriau Dievui patikti. Težengia jis kantriai, su

Vidutiniam krikščioniui tikėjimas – tik viena atskira jo gyvenimo dalis. Toks žmogus turi šį tą sau ir šį tą Dievui. Kitaip gyvena šventasis. Siekdamas visa palenkti Dievui, jis nedrasko savo gyvenimo į dalis. Visi antriniai tikslai, galima sakyti, pranyksta. Belieka vienintelis tikslas – Dievas. Palaimintasis Jurgis Matulaitis „De sanctitate“ Kiekvienas trokštame būti laisvas. Tačiau neįmanoma augti

Žmogaus viltis glūdi ne pačiuose geruose darbuose, bet Dievo gailestingume, Dievo pažade, Kristaus nuopelnų didybėje. Viltis yra ten, kur žmogišku požiūriu nebėra vilties. Kai mus užklumpa abejonės, reikia žadinti pasitikėjimo Dievo gailestingumu aktus. Viešpatie, pasigailėk mūsų! Dieve, ateik man padėti, Viešpatie, skubėk manęs gelbėti. Palaimintasis Jurgis Matulaitis „De spe“ Viešpatie! Tavim pilnai pasitikiu, stiprink mano

Tarp savęs turėtume kuo didžiausioj vienybėj gyventi, broliškais meilės ryšiais susirišdami, kad guldytume galvas vienas už visus, o visi už vieną (Pal. Jurgis Matulaitis. Užrašai, 1910 10 27). Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją