Vilniaus arkivyskupo metropolito homilija, pasakyta Pašvęstojo gyvenimo dienos proga
Vilniaus arkikatedroje 2011 m. vasario 2 d.
Šios dienos Evangelijoje šventąją Šeimą sutinka senelis Simeonas ir Ona. Jiedu ištikimai laukė žadėto Viešpaties gailestingumo apsireiškimo. Už jų ištikimybę Dievas atsilygino leisdamas ne tik išvysti pasaulio Gelbėtoją, bet ir Jį laikyti ant savo rankų. Jie atpažino Kūdikyje lauktąjį Mesiją ir Jį paskelbė žmonėms, tapo Dievo gailestingumo liudytojais.
Šią dieną pasaulis mini Pašvęstąjį gyvenimą, kuris yra atsakas į ištikimą Dievo gailestingumą bei meilę, kuriuos yra pakvieti apreikšti pasauliui. Savuoju gyvenimu ir misija vienuoliai drauge su Evangelijos Zachariju gieda: Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią (Lk 1, 78-79).
Kokiu būdu ir kaip vienuolinis gyvenimas apreiškia Dievo gailestingumą? Visų pirma broliai ir seserys, kuriuos Dievas pašaukė gyventi bendruomenėje, yra kviečiami tapti Dievo gailestingumo liudytojais. Pirmiesiems vienuoliams cistersams buvo duotas gražus Schola caritatis – meilės mokyklos vardas.
Gerai žinome, kaip nelengva būna vienoje šeimoje gimusiems ir augusiems broliams ir seserims nuoširdžiai mylėti ir tarnauti vienas kitam. Juo sunkiau yra drauge gyventi skirtingų šeimų, papročių, amžiaus žmonėms. Iš tikrųjų tai yra neįmanoma be ypatingos Dievo malonės, kurią Jis suteikia kiekvienai Dievui pašvęstai bendruomenei. Būtent ši malonė patraukia brolius ir seseris, nežiūrint jų skirtingumo, palikti savo gimtuosius namus ir atsiduoti Dievo darbui priimant jiems skirtų brolių ir sesių iššūkį. Ši dieviška malonė ir meilė, kuria dalinasi bendrabroliai yra pergalė prieš egoizmą, atsivėrimas kitiems, drąsus savęs dovanojimas, kuris skleidžia pasauliui viltį, – skelbdama,- kad meilė yra dovana. Dievas suteikia malonę, tačiau vienuolių uždavinys, ją priimti ir malda bei auka siekti tapti broliais ir seserimis savo vienuolinėse bendruomenėse.
Taip mylėti gali tik tie, kurie suvokia, kad yra silpni ir nepajėgūs, kad jiems patiems labai reikia dieviškojo gailestingumo. Baisiai skamba Jėzaus šv. Faustinai pasakyti žodžiai randami jos dienoraštyje: Iš vienuolynų yra išvyta meilė. Sielos be meilės ir pasiaukojimo, sielos, kupinos egoizmo ir savimeilės, išpuikusios ir pasipūtusios sielos, pilnos ištvirkimo ir veidmainystės, drungnos sielos, kurios turi tiek šilumos, kad pačios išliktų gyvos. Mano širdis negali to ištverti. Visos mano malonės, kurias joms kasdien lieju, nubėga kaip nuo uolos. Negaliu jų pakęsti, nes nėra nei geros, nei blogos. Pašaukiau jas į vienuolyną, kad per jas pašventinčiau pasaulį; jos turi liepsnoti kaitria meilės ir aukos liepsna. O jei neatsivers ir neužsidegs pirmąja meile, atiduosiu jas šio pasaulio sunaikinimui. […] Didelės pasaulio nuodėmės žeidžia tarsi mano širdies paviršių, bet išrinktosios sielos nuodėmės perveria mano širdį kiaurai (D 1702).
Tame pačiame Dienoraštyje šv. Faustina sako: Pažinau, jog tam, kad Dievas galėtų veikti sieloje, ji privalo išsižadėti veikimo savarankiškai, kitaip Dievas joje neįvykdys savo valios.(D 1790).
Šiais žodžiais šventoji duoda visiems pašvęstiesiems viltį ir drauge uždavinį: išsižadėti savęs, savo užgaidų, planų, pomėgių, kad apsireikštų dieviškasis gailestingumas, pripildantis sielą savuoju gyvenimu ir suteikiantis naują kryptį,- misiją į kurią esate pašaukti.
Šv. Tėvas Benediktas XVI-asis Motinos Teresės seserims šiemet kalbėjo: Jūsų gyvenimo liudijimas rodo žmonėms – kurie dažnai ieško iliuzinės laimės – kur galima rasti tikrąjį džiaugsmą: dalinantis, duodant, mylint tuo pačiu dosnumu kaip Dievas, kuris sudaužo visą žmogaus savimeilės logiką. Pavyzdžiu Jis rodo Motiną Teresę, kuri, pasak Popiežiaus,- Žmonijos skausmų naktyje uždegė dievišką šviesą ir pagelbėjo daugybei širdžių rasti ramybę, kurią tik vienas Dievas tegali duoti. Kiekviename žmoguje ji sugebėjo įžvelgti Jėzaus veidą, kurį ji mylėjo visa būtimi.
Šios dienos pirmajame skaitinyje girdėjote Viešpatį sakantį: Štai siunčiu savo pasiuntinį, ir jis praskins man kelią (Mal 3,1). Tik tas, kuris pats yra patyręs Dievo meilę ir gailestingumą, gali jį liudyti kitiems. Kristus mirė už silpnuosius ir mes turime būti pasirengę atiduoti savo gyvenimą tiems, pas ką Jis mus siunčia. Pasaulis tiesiog skęsta negailestingume ir tik bendruomenės, kuriose karaliauja gailestingoji meilė, gali jį nunešti, apreikšti. Gailestingumas, atjauta, švelnumas ir gerumas,- yra tarsi virusas, kuriuo užkrečiame kitus, jeigu patys jį turime įgiję savo namuose.
Bendruomenės, kuriose klesti gailestingumas tampa motiniškais namais sužvarbusiems, pasimetusiems, nusivylusiems. Tokiose bendruomenėse praleistos kelios dienos, pasotintos maldos ir svetingumo Dvasia, suteikia viltį ir jėgų tikėti, mylėti ir tarnauti. Argi ne tokiose bendruomenėse per jos narius Dievas apreiškia pasauliui gailestingąją meilę apie kurią kalba pranašas Izaijas: Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus. […] Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų (Iz 66,12-13).
Niekas kitas taip nepadeda patirti Dievo gailestingumo, kaip švelni save dovanojanti širdis, kuri su pasiaukojimu ir atsidavimu tarnauja, nes jos pašaukimas yra MYLĖTI.
Pasaulyje, kuris praranda žmogiškumą dėl širdies užkietėjimo,- jūsų, broliai ir seserys, bendruomenėse turi degti meilės ir pasiaukojimo židiniai, kurie kūrenami tarpusavio priėmimu ir sugyvenimu bei Šventosios Dvasios ugnimi. Iš jūsų vienuolynų turi sklisti gerumo, grožio, gailestingumo, dovanojimo prasmė. Taigi ir gyvenimo prasmė, – gyvenimo, kurį Dievas skyrė kiekvienam ir kurio taip labai ilgisi šių dienų žmogaus širdis.
Šios dienos Mišių aukoje ypatingai melsiuosi už brolišką sugyvenimą ir tarpusavio meilę, už Gailestingąją meilę, kuri subrendusi vienuolinėse bendruomenėse, sklistų po visą pasaulį nešdama dieviškojo Išganytojo Gerąją Žinią, kuri žmonių širdyse pažadintų viltį.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas