Naujasis Vienuolijų kongregacijos prefektas. Vienuolinių bendruomenių bendrystė kyla iš Trejybės

Nuo sausio 4 dienos Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo bendruomenių kongregacijos, dažnai vadinamos tiesiog Vienuolijų kongregacija, prefekto pareigas pradėjo eiti brazilų kilmės arkivyskupas Joao Braz de Aviz.

Arkivyskupas atsakė į kelis Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ klausimus. Interviu išspausdintas vasario 2 dienos laidoje.

Kaip arkivyskupas, kuris pats nepriklauso jokiai vienuolių kongregacijai, galėjo būti paskirtas Vienuolijų kongregacijos prefektu? Atsakydamas į šį klausimą arkivyskupas Braz de Aviz pasakojo lygiai to paties paklausęs kardinolo Tarcisio Bertone, kai šis Šventojo Tėvo vardu gruodžio viduryje jį pakvietė užimti prefekto pareigas. Tačiau Popiežiaus valstybės sekretorius patikino, kad tai nesudarys sunkumų. Vis dėlto brazilų arkivyskupas pasakojo nuo 17 metų palaikęs glaudžius ryšius su Fokoliarų judėjimu, skleidžiančiu vienybės dvasingumą.

Pasak jo, būtent šį dvasingumą, charizmų vienybę jis, vyskupaudamas įvairiose diecezijose, stengėsi skleisti bendradarbiaudamas su įvairiomis vienuolinėmis bendruomenėmis.

Komentuodamas pastabą, jog pašvęstasis gyvenimas yra patekęs į krizę, arkivyskupas Braz de Aviz sakė, jog Vatikano II Susirinkimas, paprašęs ordinus ir kongregacijas naujų kultūrinių ir socialinių aplinkybių kontekste peržiūrėti savo konstitucijas, suteikė atsinaujinimo progą. Tai davė daug vaisių. Tačiau šiandien daug bendruomenių stebi pašaukimų mažėjimą, bendruomenės narių senėjimą, neretai skirtingas orientacijas savo pačių viduje. Tai ir individualizmo bei reliatyvizmo, kurie pasiekė pašvęstojo gyvenimo aplinką, silpninanti pasekmė.

Ganytojas įsitikinęs, kad tam reikia priešpastatyti dvasinį atsinaujinimą: teologinę ir mistinę Šventosios Trejybės patirtį. Tokios patirties trūkumas neigiamai veikia bendruomenes. Nes Trejybė yra krikščioniškos bendrystės pamatas. Yra vienuolių, kurie sako: „mano didžiausia gyvenimo atgaila yra bendruomeninis gyvenimas“. Tačiau norėtųsi, kad jie tvirtintų, jog „kitas man yra nuolatinė proga patirti Dievą“.

Tokio paties atnaujinimo reikėtų kongregacijų ir vyskupų santykiuose, kad kiltų mažiau nesusipratimų dėl kongregacijų autonomijos vyskupų atžvilgiu.

Arkivyskupas Braz de Aviz taip pat atsakė į klausimą apie išlaisvinimo teologiją, kuri buvo susijusi su vienuolinėmis kongregacijomis.

Pasak jo, išskirtinis dėmesys vargšams yra evangelinė perspektyva, nuo kurios priklauso mūsų išgelbėjimas. Dėmesio vargšams perspektyva, atrasta ir kurta išlaisvinimo teologijos rodė nuoširdų ir atsakingą Bažnyčios žvilgsnį į platų socialinės atskirties reiškinį. Jonas Paulius II savo laiške Brazilijos vyskupams pabrėžė, kad išlaisvinimo teologija ne tik naudinga, bet ir būtina.

Tačiau tuo pat metu iš Romos buvo pasiųstos dvi instrukcijos, kurios koregavo marksistinio metodo taikymą interpretuojant tikrovę. Bet dar ir šiandien pirmenybės vargšams perspektyva nėra pakankamai atsieta nuo ideologinio išlaisvinimo teologijos. Arkivyskupas pripažino, kad jam pačiam asmeniškai išlaisvinimo teologijos pirmieji sklidimo metai, dar tebesant jaunu studentu Romoje, buvo nelengvi: nedaug trūko, kad būtų apleidęs kunigystės pašaukimą ir net Bažnyčią. Bet nuo to jį sulaikė Fokoliarų vienybės dvasingumas. (rk)

Vatikano radijas

Scroll to Top